Juknaitiškis kaip planavo, taip ir padarė – sulaukė šimtojo jubiliejaus

Gyvenome varganai

Jonas gimė Joniškyje 1916 metų gegužės 8 dieną. Šeimoje augo penki vaikai – keturios seserys ir jis vienas brolis. Tėvas dirbo statybose, o mama buvo tiesiog namų šeimininkė. „Gyvenome varganai. Brangiais valgiais nesilepinome. Džiaugdavomės, kai gaudavome iš žydų silkės rasalo ir jį su virtomis bulvėmis valgydavome“, - pradėjo pokalbį apie savo gyvenimą šimtametis. Jis puikiai prisimena tą dieną, kai išėjo ganyti žąsiukų pas ūkininkus. Tuomet jam buvo tik šešeri. Nuo šešiolikos vienerius metus bernavo Latvijoje, kur ganė karves.

Viena jo sesuo ištekėjo už labai turtingo vyro. Šis šeimai nupirko žemės Telšių rajone, netoli Luokės. Todėl ten jaunas vyras ir grįžo, kai jį artimieji įkalbėjo, kad reikia pagalbos ūkyje. Kaimynystėje gyveno Joana, kurios tėvai turėjo 80 hektarų žemės. Jauni žmonės susipažino, o po kiek laiko ir vestuves atšoko. Susilaukė trijų atžalų – Jurgio, Leontinos Konstancijos ir Algio.

1945 metais apsigyveno Šilutės rajone, Vyžių kaime. 1973 metais, melioratoriams nugriovus jų sodybą, persikraustė į Juknaičius. Taip iki šiol čia ir gyvena.

Gyvenime pramogų mažai tebuvo

J. Leonavičius kasdien daug dirbo. Anot jo, kolūkyje buvo fermos, lauko brigadininku, vėliau darbavosi  statybose, Švėkšnos aklųjų draugijoje. Visada buvo labai reiklus sau ir kitiems, užsispyręs. „Tėvas auklėjo griežtai. Visus mus lenkė prie darbo. Buvo tikrai itin griežtas. Gauti – negaudavome, nes klausydavome. Tėvo gyvenime pramogų buvo mažai, kasdien tik darbas. Oi daug jam vargo teko per gyvenimą iškentėti“, - sakė Jonu besirūpinanti ir drauge su juo gyvenanti dukra Leontina Konstancija Ramanauskienė. Jos tėvas visą gyvenimą mėgo saldumynus. Net arbatą geria labai saldžią. Todėl 100–ojo jubiliejaus proga ne vienas su skanumynais atskubėjo.

Mėgsta jis ir sriubą. Mėsos didelis mėgėjas niekada nebuvo. Kotleto – net maistu nelaiko. Varškės, šaltienos nemėgsta taip pat. Neatsisako niekada silkės ar kitokios žuvies. Šių gėrybių jis nori kiekvieną vakarą.

Per savo ilgą gyvenimą beveik nevartojo vaistų. Ir dabar tik įvairius maisto papildus vartoja. Yra labai šviesios atminties. Atsimena kiekvieną sau svarbią datą.

Laukė savo jubiliejaus

Jubiliato šeimoje nebuvo daug ilgaamžių. Tik viena jo sesuo sulaukė devyniasdešimt vienerių.  Jonas labai laukė savo šimtojo jubiliejaus. Nuo balandžio mėnesio kasdien artimųjų klausė, kokia diena yra naujai atėjusi. „Buvau suplanavęs, kad gyvensiu šimtą metų. Bet sapnavau, kad išgyvenau iki šimtas šešerių“, - atsakė į klausimą, kaip pavyko tiek sulaukti metų, Jonas.

Jis gyvena ne tik nuostabiuose namuose, apsodintuose vaismedžiais, gėlėmis, kurie kasmet sužaliuoja ir sužydi gražiausiomis spalvomis per jo gimtadienį. Gyvena jis ir apsuptas meilės, rūpesčio, pagarbos. Didžiuojasi pašnekovas savo anūkais, jų pasiekimais, apsilankymais svečiuose. O jų jis turi dešimt. Šie jam dovanojo ir keturiolika proanūkių.

Nors už nugaros jau 100 metų, daug vargo ir nervų, streso teko patirti, daug netekčių išgyventi, bet liko pragyventų metų sukauptas turtas – santūrumas, išmintingumas, širdies gerumas. Visu šiuo turtu šiandien šimtametis ir dalijasi su savo artimiausiais žmonėmis.