Parduotuvės tampa centų „keityklomis, o bankai dėl to lobsta

Piniginiai „juokeliai“

Turbūt dar nepamiršome ne kartą per televiziją rodytą Arūno Valinsko „monetų karutį“. 1999 metais šis pramoginių laidų vedėjas jam skirtą 15 tūkst. litų baudą į vieno banko kiemą atvežė baltų centų monetomis pripiltą automobilio priekabą. Ar jam reikėjo mokėti už tų monetų perskaičiavimą, ar ne – nebuvo pranešta. Matyt, teisę studijavęs A. Valinskas gerai išmano įstatymus, nes ir LR pinigų įstatymas nustato, kad Lietuvoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, o išimčių dėl monetų priėmimo kiekio nenumato. 

Ir dar vienas absurdas, panašus į A. Valinsko atvejį. Neseniai žiniasklaida pranešė, kaip vienas bankas Kinijoje irgi sulaukė panašios staigmenos – moteris čia atvežė aštuonis maišus monetų, kurias norėjo padėti į savo sąskaitą.

Bankas neturėjo monetų skaičiavimo įrenginio, taigi tai daryti teko rankomis – 30 darbuotojų pinigus skaičiavo net 18 valandų. Suskaičiuota beveik 100 tūkst. monetų, kurios buvo vertos tik daugiau nei 4 tūkst. litų.

Tokią neįprastą pinigų sumą moteris norėjo pasidėti į sąskaitą laimėjusi bylą prieš parduotuvės savininką, kuris, protestuodamas prieš teismo sprendimą, nusprendė baudą jai sumokėti monetomis.

Parduotuvės tapo centų keityklomis?

Neseniai šilutiškis Aloyzas, iškratęs iš savo taupyklės didžiulę krūvą centų monetų, jas perskaičiavo, susipylė į maišelį ir nuėjo į parduotuvę. Savitarnos skyriuje pasiėmė keturis „bambalius“ alaus, o pardavėjai ant prekystalio išpylė visą maišelio turinį. Aloyzas „Šilokarčemai“ skundėsi dėl tų centų iš pardavėjos prisiklausęs ir bambėjimų, ir užgaulių žodžių.

„Tai ką, ar čia nelietuviški pinigai?“, - tada jis paklausęs. Ir pardavėja galų gale apsiramino.

Ar su centų monetų pertekliumi susiduriama pamario krašto parduotuvėse? Štai J. Jocienės individualios įmonės, turinčios „Mėsos krautuvę“ Turgaus aikštėje, Šilutėje, savininkė „Šilokarčemai“ sakė, kad centų monetų parduotuvėje yra daugybė, bet į banką jų neneša. Banke reikėtų mokėti už jų perskaičiavimą, tad stengiasi centais atsikratyti kuo daugiau jų atiduodant kaip grąžą.

„Šilutės prekybos“ direktoriaus pavaduotoja Natalija Galičinienė „Šilokarčemai“ teigė, kad šios bendrovės sąskaita yra DNB banke, imančiame didžiausią mokestį už metalinių centų įnešimą į sąskaitą. Dėl to „Šilutės prekyba“ kasmet patiria nemažus nuostolius.

O ką turi daryti pirkėjas, jei parduotuvėje atsisakoma už prekes priimti daug centų? Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška „Šilokarčemai“ taip atsakė į šį klausimą: „Jeigu smulkių centų monetų neima pardavėjos, pirkėjams pirmiausia reikėtų pretenzijas pareikšti tos parduotuvės vadovams, nes pažeidžiamos pirkėjų teisės. Tai galima traktuoti ir kaip prekybos taisyklių nesilaikymą, o jų vykdymą kontroliuoja vietinės valdžios įstaigos“.

Lupa komisinį mokestį

Metalinių litų ir centų monetų keitimo į popierines kupiūras paslaugą teikia kai kurie komerciniai bankai, bet už tai jie ima savo nusistatytą mokestį.

Pavyzdžiui, DNB bankas litų ir centų monetas keičia į popierines kupiūras už 6 proc. mokestį nuo keičiamos sumos, bet ne mažiau kaip 3 litus. Padėti į savo sąskaitą monetas iki 20 litų kainuoja 3 litus, o nuo didesnės sumos reikia sumokėti 6 proc., bet ne mažiau kaip 3 litus.

Nors pagal LR pinigų įstatymo 3 str. juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, tačiau komerciniai bankai yra nustatę tam tikras ribas.

SEB bankas metalinių monetų keitimo į popierines kupiūras paslaugos išvis neteikia. Šiame banke klientams siūloma metalinėmis monetomis papildyti savo sąskaitą. Bet šio banko atstovas Arvydas Žilinskas „Šilokarčemai“ priminė, kad klientui į savo sąskaitą metalinėmis monetomis leidžiama įnešti iki 40 litų už 3 litų mokestį. Nuo didesnės sumos, pateikiamos metalinėmis monetomis ir viršijančios 40 litų, skaičiuojamas 4,5 proc. mokestis plius dar 3 litai.

SEB bankas, pasak A. Žilinsko, už monetas parduoda užsienio valiutos, tačiau ir tokiu atveju taikomas įprastas grynųjų pinigų keitimo komisinis mokestis, siekiantis 3 litus.

„Swedbanke“ litų monetų ir centų keitimas į popierines kupiūras atliekamas už 4,5 proc. mokestį, bet ne mažiau kaip už 3 litus. Pasidėti į sąskaitą monetas irgi kainuoja tiek pat.

Visiškai nemokamai neribotą kiekį metalinių litų ir centų galima išsikeisti į popierinius litus tik Lietuvos banko Vilniaus bei Kauno kasose (Klaipėdoje Lietuvos banko skyrius buvo panaikintas prieš pustrečių metų).

„Tik gali tekti pastovėti eilutėje, jei tuo metu daugiau žmonių atsineštų didesnį monetų kiekį“, - teigė Lietuvos banko atstovas M. Milieška.

Lietuvos banko Grynųjų pinigų tarnybos paaiškinime lakoniškai primenama, kad sutaupytas monetas galima keisti tame regione veikiančiuose komerciniuose bankuose tomis sąlygomis, kaip yra nustatęs kiekvienas komercinis bankas.

Tad panašu, kad tik lietuviai yra kalti prisigalvoję visokių „kiaulių taupyklių“... Štai poilsiavęs Turkijoje šių eilučių autorius suvenyrų parduotuvėse veltui ieškojo gražios „kiaulės taupyklės“. Nė vienos tokios ten nerado, matyt, kitose šalyse nėra įpročio taupyti monetas. O štai Egipte išvis nėra metalinių pinigų, ten tik popierinės kupiūros... Gal toks taupymas yra tik lietuvių „nacionalinis ypatumas“? Bet kuo tada kalti prekybininkai, dėl centų gausos patiriantys didžiulius nuostolius ir taip „šerdami“ švediškus bei norvegiškus bankus?