Ne piniginį kyšį pasiūlė, o karvę...

Mokosi gaminti vazas iš laikraščių, šliures - iš vilnos

L. Mačiulaitienė „Šilokarčemai“ papasakojo, kad seniau Pagėgių neįgaliųjų draugijos Šilgalių ir Stoniškių gyventojai buvo susibūrę viename bendrame Stoniškių skyriuje. Kadangi buvo daug narių, prieš dvejus metus įsikūrė atskiras Šilgalių skyrius, kuriam ėmė vadovauti darbšti ir sumani L. Mačiulaitienė.

Šilgalių neįgaliųjų skyriuje būna 22-27 nariai, panašiai tiek pat ir Stoniškiuose.

„Labai šaunūs mūsų skyriaus žmonės, ir Stoniškių seniūnas Ričardas Bartkevičius puikus, visada padedantis kuo tik reikia, dėkingi taip pat ir Pagėgių neįgaliųjų draugijos pirmininkei Loretai Stašinskienei, kuri organizuoja įvairias ekskursijas, visokias šventes. Neseniai kartu važiavome į Trakus, birželio 3-ąją vyksime į Klaipėdos jūrų muziejaus delfinariumą“, - pasakojo L. Mačiulaitienė.

Dar ji džiaugėsi ir Rasa Baranauskaite, atvažiuojančia iš Pagėgių ir padedančia šilgališkėms kurti visokius rankdarbius, bei Gražina Sauspreikšaitiene, kurios veikla – sveikatinimas, mankšta pagal neįgaliojo pajėgumą. Pagarbos nusipelnė nemažai Šilgalių skyriaus draugijos narių. Štai Liuda Merkelienė prižiūri skyriaus patalpas, Galina Bytautienė atveža visokių iškeptų skanėstų, Dana Mikšienė ir Roma Mikšienė taip pat parūpina įvairių produktų.

„Yra smagu, kad žmonės nėra uždaro būdo, nori bendrauti, dirba kiekvienas pagal savo pajėgumus, - pasakojo L. Mačiulaitienė. Esu dėkinga Pagėgių valdžiai, kuri skyrė mums šias patalpas Šilgalių daugiafunkciame centre, o Stoniškių pagrindinės mokyklos direktorei Jūratei Mažutienei už tai, kad ji pritarė, kad mums tikrai reikia šios patalpos. Mes nedažnai susirenkame, bet sueiname pabendrauti prie kavos puodelio, pasikalbėti“.

Pasidomėjus, ką būtent tądien, kai lankėmės neįgaliųjų Šilgalių skyriuje, veikė moterys, L. Mačiulaitienė parodė, kaip moterys ruošiasi pinti... iš laikraščių. R. Baranauskaitė sakė, kad taip pat bus kalbama apie tai, kiek ir kur reikės įsigyti vilnos, nes kito užsiėmimo metu moterys gamins veltinius-šliures.

Vietoj kyšio pasiūlė karvę...

L. Mačiulaitienė „Šilokarčemai“ papasakojo ir apie savo gyvenimą. Nors jos gimtinė yra Kelmės rajono Pluščių kaime, bet nuo penktos klasės ji jau gyvena Šilgaliuose.

„Pagimdžiau šešis vaikus, vienas sūnus yra žuvęs, penki užaugo, - sakė moteris. – Dabar jie turi savo šeimas. Kai pirmasis vyras žuvo, dukrai buvo ketveri, o sūnui – metai ir penki mėnesiai. Dirbau įvairius darbus. Kadangi man nebuvo dieną kur palikti mažų vaikų, tai atvažiavo sesuo, kuri dar eidavo į mokyklą, o naktį prižiūrėdavo vaikus. Aš naktimis dirbau sarge kiaulių fermoje, dienomis būdavau su savo vaikais. Paskui, pablogėjus sveikatai, apie pusę metų nedirbau. Gyvenome klebonijos pastate Rukuose, pradėjau leisti savo atžalas į vaikų darželį Šilgaliuose, o pati eidavau į darbą. Baigusi darbą pasiimdavau vaikus ir eidavau su jais namo. Vėliau gavau didesnį butą Šilgaliuose, nes turėjau visą būrį vaikų. Dabar visi vaikai jau palikę mūsų namus, gyvename tik dviese. Dvi dukros dvynės gyvena Vokietijoje, sūnus – Anglijoje, viena dukra gyveno čia pat, Stoniškiuose, bet kadangi dėl širdies ligos operavo jos vyrą ir šeima įkrito į skolas, ji išvažiavo užsidirbti pinigų į Angliją. Kitas sūnus gyvena Viduklėje, dirba vilkiko vairuotoju, šiuo automobiliu taip pat važinėja į užsienio šalis“.

L. Mačiulaitienė pasakojo, kad jos vyras Stanislovas yra visų galų meistras, dirba Klaipėdos bendrovėje „Transtatyba“ – vairuoja ir mini ekskavatorių, ir kitokią įvairią techniką, virina metalą, remontuoja traktorius.

Pašnekovė dar pasakojo, kad jos Stanislovas irgi neįgalus, prieš žūstant sūnui buvo patekęs į avariją, dabar turi tik 50 proc. darbingumą.

L. Mačiulaitienė sakė pasirinkusi nedarbingumo išmoką, nes ji yra didesnė už senatvės pensiją. Ji nedidelė todėl, kad neįskaitė darbo stažo, kol ji augino dvynukes. „Jos gimė septynių mėnesių, auginau iki metų, dažnai sirgdavo bronchitu ir plaučių uždegimu, - pasakojo šilgališkė. - Ir aš turėjau su jomis važinėti po ligonines. Birželio mėnesį pradėjau jas leisti į darželį, bet vėl ėmė sirgti, tai man pasakė: „Arba dirbi, arba išeini iš darbo“. Tai aš išėjau iš darbo, pradėjau dirbti tik automobilių sarge ūkio dirbtuvėse. Pritrūko net iki pusės darbo stažo“.

Neįgaliųjų draugijos skyriaus pirmininkė pasakojo, kad negalią turi jau 30 metų. Jai buvo nustatytas raumenų nykimas, be jo turi dar visą puokštę kitokių bėdų.

„Viena didžiausių problemų yra ta, kad neįmanoma patekti pas tuos gydytojus, - guodėsi L. Mačiulaitienė. – Reikia net mėnesį laukti, kol leidžia prisiregistruoti pas gydytoją, jau ne vieną naktį galvojau, kad nesulaukusi tos dienos numirsiu. Jau nežinau, kiek kilogramų vaistų esu prigėrusi. Nuvažiavus į Klaipėdą prisiregistruoti, net nežinau ką daryti, yra kaip loterija“.

Gal kyšio medikai nori? „Nesu niekada davusi. Prisimenu, kai nuvažiavau pas medikus, kurie nustato neįgalumo grupę, ten tiesiai šviesiai paklausė: „Tai kiek duosi?“. Aš nesupratau, paklausiau, ką turėčiau duoti. Tik paskui supratau. Ir pasakiau jiems: „Tai jūs man duokite vaistų, kad aš pasveikčiau. Turiu tik vieną karvę, ją atiduodu jums, bet jūs man duokite vaistų, kad pasveikčiau. Tada aš galėsiu dirbti ir vėl tą karvę vėl užsidirbsiu. Tai medikai susižvalgė ir paklausė vienas kito: „Tai ką rašyti?“. „Tai rašyk dokumentus, kad jau nieko ir neturi, vis tiek išrašyk“, - pasakė vienas kitam. Ir nuo to laiko daugiau niekada pinigų nebeprašė“, - prisiminė L. Mačiulaitienė.