90-metės Albinos Juškienės palaiminimo paprašė kunigas

Turi bajoriško kraujo

Žilagalvė senolė niekada negalvojo, kad kada nors sulauks tokio garbingo jubiliejaus. „Šeimoje buvo tik dvi tetos ilgaamžės. Viena jų sulaukė 102 metų, o kita – aštuoniasdešimties“ , - priminė ji.

Moteris gimė Skiržemės kaime, Tauragės rajone, ūkininkų šeimoje, kurioje augo vienuolika vaikų – šešios seserys ir penki broliai. Turėjo jie 18 hektarų žemės, augino  gyvulius, sėjo javus, sodino daržus. „Darbo visada buvo. Jie buvo mums paskirstyti. Visi žinojome, ką kas turime padaryti“, - teigė močiutė.

Stubriškė turi ir bajoriško kraujo. Jos senelis buvo turtingas Lenkijos bajoras. Tačiau šis turtus iškeitė į meilę – karininkas įsimylėjo lietuvaitę ir neteko teisės į savo turtus, mat susilietuvino savo pavardę ir apsigyveno Lietuvoje.

A. Juškienė baigė keturias klases. „Mokiausi gerai. Bet mūsų šeima buvo gausi. Todėl nebuvo galimybių toliau mokytis. Teko dirbti tėvų ūkyje“, - tikino pašnekovė. Ji savo gyvenimo meilės toli neieškojo – kaimynai jai pripiršo šalia gyvenusį, devyneriais metais vyresnį Antaną. Po metų draugystės pora atšoko vestuves, apsigyveno Stubriuose. Pasak Albinos, jos sutuoktinis buvo švelnus, negėrė, nerūkė, buvo tvarkingas vyras. Jis dirbo kolūkyje, vėliau tarybiniame ūkyje. Albina dirbo kaimo mokykloje valytoja, kūreno krosnis, o įsikūrus netoliese paukštynui, ten įsidarbino paukštininke. Susilaukė pora keturių dukterų – Stasės, Irenos, Onos ir Bronės. „Sunkus buvo tas mano gyvenimas. Reikėjo penkiolika metų rūpintis ant lovos gulinčia mama. Ji nebevaikščiojo po to, kai jos kieme vyko stribų ir partizanų susišaudymas. Mama buvo paimta apklausai. Išgyveno ne tik didelį stresą, bet ir miegojo po atviru dangumi, o tai ir paliko gilius pėdsakus jos gyvenime. Vėliau dar penkerius metus teko slaugyti ir vyrą, nes jį ištiko insultas. Vaikai buvo geri. Ir dabar padeda kas kuo gali“, - sakė senjorė. Ji be savo atžalų užaugino ir septintoje klasėje likusį našlaičiu sūnėną. Teko jai  rūpintis ir vienu anūkėliu, kad šis užaugtų doru, baigtų mokslus.

Niekada neatsisakė tikėjimo

Stubriškė visą gyvenimą audė. Turėjo savo audimo stakles. Giminės džiaugėsi ir mielai savo namus puošė jos rankų darbais. Iki šiol jie jiems brangūs. Ne vienas dar ir dabar stalus kloja senolės austomis staltiesėmis, lovas – įspūdingais raštais išgražintomis lovatiesėmis.

Nors nuolat Albina daug skausmo ir vargo matė, tačiau niekada neatsisakė tikėjimo. Visus anūkus, kaimo vaikus ji mokė maldų. Jos iniciatyva jie ir šventą Komuniją priėmė. Ir taip visą gyvenimą ji žengė koja kojon su Dievu. Gal dėl to jis jai ir yra dosnus - dovanojo trylika anūkų ir aštuoniolika proanūkių. Visus ją supančius žmones mokė tikėti Dievu, gražiai elgtis, mylėti savo artimą. Dėl to artimieji jubiliejaus proga, kaip padėką Dievui už  gimdytojai suteiktą ilgą ir prasmingą gyvenimą, užpirko mišias. Jas aukojo klebonas Vytautas Gedvainis. Sielų ganytojas puikiai pažįsta moterį, žino, kokia ji pamaldi. Todėl pirmiausia paprašė palaiminti dukras, žentus, anūkus, proanūkius. Po to dvasios tėvas paprašė palaiminti ir jį, nes buvo įsitikinęs, kad taip nuoširdžiai tikinčių žmonių yra tikrai nedaug.

Ir kokia to ilgo gyvenimo paslaptis? „Ką daryti? Reikia daug dirbti, daug judėti“, - trumpai atsakė senolė. Dabar ji gyvena drauge su savo anūku Ričardu Stonkumi. Šis rūpinasi ja kiek tik gali. Pasikalba jie kasdien. Vakarais aptaria dienos nuveiktus darbus.

Kai tik gali, pas ją skuba būrys artimųjų, nes jiems visada gera sugrįžti į jaukius, šiltus močiutės namučius, žiūrinčius į pasaulį mažomis langų akimis. Grįžę glaudžia galvas prie žilos senolės. Džiaugiasi, kad turi kur sugrįžti, kad dar turi basas kojas glostantį žolėtą takelį, austiniais užklotais padabintas lovas, žvarbią dieną priglausti nugarą kviečiantį šiltą „pečiuką“ ir šalia jo rymančią močiutę – mažutę, smulkutę, balta skarele apsigobusią…