Miesto šventės veidas: „auksniai

Politinės reklamos jungtys                                  

Savo šventinę žvalgybą pradėjau nuo 12:00 valandą prasidėjusio renginio „Miesto istorijos jungtys- „Šilutės sienoje“. Pirmieji štrichai.“

Renginys vyko Klaipėdos gatvėje, prie AB „Šilutės baldai“ sienos. Šiaip jau klaikiai neišvaizdi siena pritraukė nemažą pulkelį žmonių, o ypač- politikų. Ir ne veltui. Juk ant šios sienos per kelis mėnesius garsus graffiti menininkas Tadas Šimkus, naudodamas Šilutės dailės mokyklos mokinių darbus, įgyvendins įstabų meno projektą, atskleisiantį mūsų miesto istorinius motyvus. O ten, kur skamba žodžiai „garsus, projektas, miesto istorija“ visad gali laukti besisukiojančių mūsų politikų, kaip driežai besišildančių skambių projektinių žodžių bei svetimos šlovės spinduliuose. O šildėsi prie šios įkaitusios (karšta, giedra buvo diena) sienos jie taip guviai, kad net nejauku darėsi. Rodės, kad jie čia svarbiausi, jie- piešinių autoriai ir didieji meninių idėjų generatoriai.  Na, jei jiems taip rodosi, belieka pritart. Su vizijom, o dar kai jos kito galvoj, juk nepasiginčysi. O ypač- su politinės reklamos vizijom.

Kiniški kalašnikovai

Na, nežinau ar jie buvo kiniški, ar korėjietiški, o gal lenkiški. Koks skirtumas, svarbu, kad buvo. Ir, svarbiausia, kad jie džiugino juos įsigijusius vaikus. Juk nieko nėra smagiau mažam vaikui per miesto šventę, kaip lakstyti su plastikiniu automatu ir šaudyti į įsivaizduojamą mūsų tautos priešą Putiną, kol jų tėvai ramiai sau, apolitiškai geria alų ir valgo šašlykus.

Vaikams tai smagu. Bet va, vis galvojau, ar smagu miestiečiui, kuris naudojasi reta proga ir skuba iš ryto į miesto šventės mugę, kad įsigytų tautodailininkų dirbinių ar namudinių rankų darbo prekių, bei gerų, kokybiškų kaimiškų lašinių, duonos, pyragų ar kokios ekologiškos kosmetikos, tiesiai iš žolininkės rankų? Ar smagu jam matyti kasmet vis daugėjant prekystalių, prekiaujančių pigiais ir neskoningais, fabrikinės gamybos niekalais, kurių galima nusipirkti bet kokiame prekybos centre ar turguje?

Lietuviški šašlykai

„Ką, jiems stogas nuvažiavo? 5 eurai už šašlykus??!!!“- emocingai į nesvietiškai pakilusias maisto kainas sureagavo mano šiaip jau neblogai gyvenantis draugas. Ir čia pat, kad suvokčiau, ko jis taip širsta, išvertė į lietuvių kalbą „17 litų!!!“. Pasak jo, prieš porą metų tokia šašlykų porcija kainavo tik 7-9 litus. O dabar - visus 17. Dvigubai. Ir susierzinęs nusipirko tik alaus, į kurio kainą, dėl širdies ramybės, net neužmetė akies.  Sėdėjome susikrimtę prie stalo ir klausėmės iš toli ataidinčio Budraičio balso. Draugas plempė alų, o aš- kareivišką košę su spirgais (už 2 eurus, arba, kaip išrėktų mano draugas - už 7 litus!!!). Na, košės turinys tilpo į saują, o skonis netilpo niekur. Rijau tas kareiviška koše vadinamas gleives ir ėmiau svarstyti, kodėl kareivius ja maitina- kad būtų alkani, įsiutę ir žudytų priešą net be komandų?

Marsiečiai nusileido

Pagrindinėje scenoje prie Šilutės Hugo Šojaus dvaro 13:OO valandą prasidėjo oficialioji miesto šventės dalis. Į sceną vienas po kito, vorele ropštėsi mūsų rajono politikai ir svečiai iš Vokietijos, Ukrainos ir dar ten iš kažkur. Žodžiu, prasidėjo oficialių kalbų metas, t.y.  ta miesto šventės dalis, per kurią žmonės išgeria daugiausia alaus. Ir aš jų nekaltinu…

Taigi, kalbos kalboms, bet vienas įdomiausių momentų šioje šventės dalyje buvo publikos reakciją į politikus. Įsivaizduokite (čia tiems, kas nebuvo): Budraitis savo krivių krivaičio balsu praneša kokio Laurinaičio, Komskio ar Skardžiaus pavardę, praneša taip, kad iš jo intonacijų turi suprasti, kad kalbą sakys ir tautai pasirodys ne bet kas, o pats Ramzis, Amenhotepas ar Tutanchamonas…ir…TYLA. Minioje nepasigirsta nė menkiausias plojimas ar kokia kita reakcija. Jokio būūūū, jokio meeee, jokių replikų ar keiksmų. O žmonių- pilnut pilnutėlė aikštė. Na, maždaug taip, spėju, mes reaguotumėm į kokių marsiečių išsilaipinimą žemėje. Nei šilta nei šalta. Nei mes juos pažįstam, nei jie mums įdomūs. Ir, apskritai, geriau jau skristų iš kur atskridę.
 Išties, įdomūs tie Šilutės rinkėjai, oi įdomūs…

Pašėlęs Paksas daro mirties kilpą

Tikrai nepamenu prieš ar po politikų kalbų tai vyko, bet pamenu tik viena: meldžiausi, kad Rolando Pakso neištiktų koks insultas ir jis su savo akrobatiniu lėktuvu neįsirėžtų į Šilutės kultūros ir pramogų centrą. Maža kas. O juk, rodės, kad praskrisdavo su dar dviem kolegom virš pat Jūratės Pancerovos kabineto. Tikrai, buvo neramu jų mirties kilpas stebėti, bet ir savotiškai malonu. Ypač džiugu buvo, kai pašėlęs Paksas per raciją tiesiai iš savo lėktuvo sveikino miestiečius ir merą Laurinaitį. Tai buvo didingiausia akimirka visoje Šilutės miesto 505 metų istorijoje. Prisipažinsiu, verkiau. Nes tą akimirką supratau, kad mūsų meras mums duotas iš pačių padangių. Tad mylėkime jį ir gerbkime, nes juk visa valdžia iš Dievo.

Vofeliai

Vakarėjant, laukdamas Keistuolių teatro koncerto, užsukau į Šojaus dvarą pavalgyt blynų ir išgert kavos. Širdelės formos blynai, kuriuos aš namie kepu kas antra dieną, čia vadinosi šišioniškiškai- “vofeliai”. Muziejininkė man juos pristatė tokia prasminga intonacija, kad, suprask, valgysi ne bet ką, o muziejinį eksponatą. Istorinę vertybę. Aš, aišku, pradėjau ginčytis ir aiškinti, kad jokie čia ne vofeliai, o paprasti vafliniai blynai ir mano močiutė juos geriau iškepa. Bet vis vien suvalgiau apsilaižęs. Nebūčiau lietuvis.

„Parakiniai”

Parakinių terminių mes su draugu praminėme tuos etatinius kiekvienos miesto šventės veikėjus, kurių agresyvumas proporcingai didėja išgeriamo alaus kiekiui. Jie vis girtėja ir vis drąsėja. Ir žvilgsniais, ar replikomis ima provokuoti aplinkinius. Ir, kaip bet kokiam parakui, tereikia tik žiežirbos- muštynės garantuotos. Tiesa, toks scenarijus dažniausiai būna vėlai naktį, per šventės pabaigą. Bet, kadangi, išėjau namo po Žvaigždūnės šokių, jokių įdomesnių  miestelėnų “išlikimo kovų” išvyst ir neteko.

Popsas man išnarino žandikaulį

Minėjau, kad laukiau 19:00 val. didžiojoje scenoje pasirodančių Keistuolių spektaklio “Bremeno muzikantais”. Deja, teko nusivilti. Mačiau jų filmą, kuris yra tiesiog puikus, sąmojingas. Bet čia jie atvežė tik dainas, kurios be vaidybinės pusės skambėjo labai jau nuobodžiai.
Tad iškentęs tą Keistuolių perdėtą maivymąsi, sulaukiau Manto Wizard šou “Operos fantomas”. Šiaip jau, nesu iliuzionistų gerbėjas, tad pasiremsiu minios nuomone. O jos reakcija buvo beveik tokia pati, kaip vidurdienį per politikų kalbas. Kaip į eilinį marsietį…
Bet įkvėpimas grįžo, kai į sceną įžengė man nematyti (nes nežiūriu Šilalės TV) ir negirdėti (nes nesiklausau Šilalės radijo) “Pop du”. Sakote, jie ne iš Šilalės? Koks skirtumas. Net jei būtų iš pačio Jurbarko, jų muzikos tai nepadarytų kokybiškesne.
Nors, po penkių jų dainų man atsijungė kritinis mąstymas ir aš panirau į jų dainų tekstus. Tik taip iki galo ir nesupratau, kaip teletabiais atrodantys vaikinukai įsigudrina rašyti dainų tekstus, kuriuose jie- karšti kazanovos, kasnakt įsiverčiantys į lovą vis po naują karštą olia-lia pupytę? Ir kaip jie įsigudrina tokius tekstus kurti taip, kad net aš išėjau apstulbęs ir su išnarintu nuo hipnozės žandikauliu

Išvados

Nepaisant mano kritiškų pastabų, Šilutės miesto 505 metų gimtadienis buvo puikus. Kaip ir kiekvienais metais, beje. Tik galėtų būti kur kas daugiau cukrinės vatos, dresuotų meškų ir pašėlusio Pakso skrydžių tiesiai į savivaldybę.