Su ožkomis kambaryje nakvojantis Valteris rūpinasi Europa

Ko tik neprisiklausiau apie Valterį pas jį važiuodama. Kad puikiai kalba vokiškai viena iš senųjų tarmių. Kad moka prūsiškų žodžių.  

Kad turėjo daugybę nuotraukų iš tarpukario Mažosios Lietuvos, kai šis kraštas priklausė Vokietijai, bet jas visas išsinešiojo muziejininkai, bibliotekininkai ir šiaip smalsūs istorijos mėgėjai.   

Kad jo sodyboje, kurią nuolat užlieja potvyniai, galima filmuoti siurrealistinius filmus. Pavyzdžiui, parodyti, kaip žiemą į Valterio lovą ropščiasi maži ožiukai, norėdami sušilti.   

O paskui ateina socialinės darbuotojos ir nori padaryti tvarką, bet Valteris ne taip lengvai pasiduoda komanduojamas. Jis turi savą įsivaizdavimą apie švarą namuose, o keliuku tarp dviejų vandens griovių vargiai gali prasilenkt gerųjų tetų automobilis su pulku ožkų.

Ožkoms – visa pensija  

Valterio namelis tarp vandenų daug labiau priklauso 20-iai jo ožkų, nei jam pačiam. Su jomis vyras miega viename kambaryje žiemą, kartais užsimiršęs pavalgo iš to pačio dubens, kurį ką tik išlaižė kuri nors ožka.   Priemenėje – avižų ožkoms likučiai. Vienas kambarys paverstas ožkų tvartu, bet jos turi teisę vaikščioti ir po virtuvę bei šeimininko miegamąjį kada sugalvojusios.  

Šilutės evangelikų bažnyčios paprašyta moteris bando kiek pavalyti jo namelį, nes jos kolegė ką tik išvežė Valterį išmaudyti, nukirpti ir perrengti švariais drabužiais.  

Grįžęs Valteris labai apsidžiaugia išvydęs svečių, nes mano kolega pas jį yra buvęs pavasarį, kai potvyniai visai nuskandina šį kadaise daug gyventojų turėjusį kaimą.  

„Tu neraukyk nosies dėl kvapų priemenėje. Nuo seno žinoma, kad smirdantį ožį ūkininkai laikydavo kartu su arkliais, nes smarvė gydo nuo kvėpavimo takų ligų. Stipriai įtrauk į plaučius smarvės – niekada net sloga nesirgsi“, – aiškina Valteris.

Pavadinimus beria vokiškai  

Žalgiriuose belikę vos keli namai. Valterio vaikystės laikais buvo apie penkiasdešimt. Vieni sudegė, kitus vanduo po truputį suardė. Kai vanduo po potvynių nuslūgsta, kai kur dar matyti senųjų sodybų pamatų žymės.   Namą, kuriame iki šiol gyvena Valteris Valenčius, statė jo senelis. 1897 m. čia gimė jo motina Marta Krischman. Marta ištekėjo už  Ertmano Valenčiaus.  

Klausiu Valterio, kurią kalbą vaikystėje išmoko pirmiau – vokiečių ar lietuvių.  

„Aišku, kad vokiečių. Ir vokišką mokyklą lankiau mūsų gatvėje. Daugybės gatvių, pavyzdžiui, Torfstrasse‘s, Viesenstrasse“s, seniai nebeliko. Mano jaunystės metais gatvės, maždaug 20 namų driekėsi ir kitoje kelio Šilutė–Rusnė pusėje. Pagrindinės buvo pavadintos Otto von Bismarcko (pirmoji, antroji, trečioji arba A, B) vardu. Aš gyvenu pagrindinėje, buvusioje Otto von Bismarcko pirmojoje gatvėje“, – aiškina vyras.   V.Valenčių yra aprašęs ir vokiečių žurnalistas Von Lojewskis knygoje „Mano tėvynė, tavo tėvynė“. Iki 1923 metų šis kaimas vadinosi Otto von Bismarcko vardu.

Pelkių neatsižadės kol gyvas  

Žmonės, gyvenę užliejamose teritorijose, buvo vadinami pelkininkais. Pelkininkų kolonija dešiniajame Nemuno krante tarp Šyšos ir Leitės upių buvo įkurta 1861 metais.  

Bežemiams buvo veltui dalijami valstybiniai sklypai didžiojoje Rupkalvių pelkėje. Durpingose vietose gerai augo bulvės.  

Po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą ir jį 1923 m. pradžioje prijungus prie Lietuvos buvusi pelkininkų kolonijos tvarkymo sistema patyrė krizę. Krašto kolonijos tapo praeities atgyvenomis.1923 m. vokiški vietovardžiai buvo pakeisti lietuviškais. 1925 m. buvusi Bismarcko kolonija jau aprašoma kaip Žalgiriai.

Gailėjo SSRS, dreba dėl ES  

Labiausiai Valteris nori pasišnekėti ne apie savo vargus ir brangų pašarą ožkoms, bet apie politiką.  

„Buvo kvailystė išardyti Sovietų Sąjungą. Mes savo pelkėse rusų beveik ir nematėm. Bet dabar aš labiausiai drebu, kad neiširtų Europos sąjunga, nes visos grandiozinės permainos žmonėms pasibaigia sunkiais išbandymais“, – aiškina Valteris.  

Vyras mielai politikuotų ilgiau.  

Jis palaiko ryšius su vokiečiais, atsikėlusiais gyventi į Šilutės kraštą Nepriklausomybės laikais, bet pats Vokietijoje gyventi nenorėtų.  

„Buvo mane nusivežę į Vokietiją vieną sykį prieš kokius aštuonerius ar devynerius metus. Gražu ten, bet viskas svetima. Mano tėvynė yra šitos pelkės. Ir aš niekur iš čia nesikelsiu net kai visai nepaeisiu“, – tvirtina pelkių mohikanas.

Gyvas ožkų pienu ir kiaušiniais  

“Ką jūs valgote dažniausiai?“ – pasiteiravau.  

„Perku tik duoną, dar manų kruopų kartais. Geriu ožkų pieną. Anksčiau, kol buvo daugiau jėgų, virdavau ne tik sriubą iš ožiuko mėsos, bet ir šaltieną. Parašyk, kad gerą ožką mėsai parduosiu už 100 eurų. Pensijos man neužtenka  reikia žiemai pikti augintinėms pašaro“, – tokiais žodžiais atsisveikino pelkių senbuvis.

Ir sudainavo linksmą vokišką dainušką – kad iškeliaut  liūdna nebūtų. Iki pasimatymo, Valteri!