Menininkas Andrius Sirtautas - garsėjantis visoje Lietuvoje, bet nereikalingas savam miestui

Šiame jau tradiciniu tapusiame simpoziume dalyvavo ir mūsiškis - mums gerai pažįstamas Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus mokytojas, menininkas, įsimintinų skulptūrinių objektų Šilutėje autorius, „Lietuvininkų vilties“  premijos laureatas Andrius Sirtautas.

Pateko tarp vienų geriausių

Į nendrinių skulptūrų simpoziumą, organizuojamą Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, kasmet susirenka mažas būrelis šalyje garsių skulptorių. Šiemet šiame konkurse dalyvavo daugiau nei 30 skulptorių, iš kurių  konkursą laimėjo tik 4 menininkai. Tarp tokių Lietuvoje ir užsienyje garsių skulptorių kaip Arvydas Ališanka bei Martynas Gaubas pateko ir šilutiškis A. Sirtautas.

Pažintis su garsiais kolegomis

„Nuostabi menininkų kompanija! Nuo ankstyvo ryto plušėdavome, prakaituodami darėme darbus, o vakarais susėdę ant kranto diskutuodavome, keisdavomės idėjomis, rimtai, o neretai - papokštaudami, aptarinėdavome įdomų ir spalvingą Lietuvos meninį gyvenimą“, - dar karštais ir nuotaikingais įspūdžiais iš simpoziumo su manimi dalijosi Andrius Sirtautas. 

Vos suspėjo             

Praėjusį šeštadienį pabaigęs privalomus pasiruošimo Šilutės miesto šventei darbus A. Sirtautas vakare išskubėjo į Neringą. „Dauguma skulptorių darbus jau buvo pradėję ankščiau, o aš gerokai vėlavau. Nes buvau užsiėmęs - labai daug darbų prieš Šilutės miesto šventę teko atlikti čia, pas mus. Tačiau simpoziumo organizatoriai buvo labai supratingi, geranoriški žmonės ir mano situaciją supratę, davė papildomo laiko skulptūrai sukurti“, - apie įtemptą savo pastarojo laiko dienotvarkę kalbėjo menininkas.

Pagelbėjo ir draugas

„Neslėpsiu, streso buvo. Laimei tik, kad  ten atsivežiau kai kurias skulptūrines detales, pasigamintas iš anksto savo namuose. Tai man sutaupė laiko. Beje, dalį sudėtingų techninių darbų man padėjo atlikti ir puikus mano bičiulis Darius Barasa, šiuo metu rašantis rimtą mokslinį istorinį darbą. Taip man sunkiuose darbuose padėdamas Darius derino „poilsį“ gražioje gamtoje ir savo mokslinio darbo rašymą“, - juokdamasis apie techninio skulptūros konstravimo aplinkybes pasakojo Andrius.

Meną darė iki kraujo ir... devinto prakaito

Pamatęs simpoziume darytose Andriaus nuotraukose jo kruvinas, subraižytas rankas net krūptelėjau. „Nieko čia tokio, - su jam įprastu lengvu humoru tarė Andrius. – Matai, mano skulptūra buvo kuriama iš aštrių nendrių, o ir vielą karkasui naudoti teko. Tad tokie odos susibraižymai - natūralus dalykas. Aišku, kiti skulptoriai dirbo su ilgarankoviais rūbais, bet man buvo per tvanku. Svilino nepakeliamas karštis“, - kaip visada lengvai apie sunkias darbo aplinkybes pasakojo šilutiškis menininkas.

Konsultavo žymus skulptorius

Darant sudėtingą milžiniškos skulptūros karkasą Andriui techniniais patarimais talkino, jį konsultavo ir šio skulptūrų simpoziumo senbuvis, žymus skulptorius Arvydas Ališanka.

„Ališanka buvo kaip koks mūsų vikaras, tiek dvasinis, tiek ir techninis padėjėjas. Jis organizavo šių sunkių skulptūrų perkėlimą į vandenį. Šiam procesui išties reikėjo žmogaus su patirtimi, nes skulptūrų tvirtinimo vandenyje sąlygos - labai sudėtingos. Vieta gili (5 metrai), o dugne - vien dumblas, kelis metrus siekiantis“, - kalbėjo Andrius.

Skulptūra kalba apie gyvybę... 

A. Sirtauto nendrinė skulptūra vadinasi „Lopšys“. Anot Andriaus, tokia skulptūros idėja jam gimė mąstant apie neatskiriamą gamtos ir žmogaus ryšį. Stilizuota tulpė, auganti ant lopšio, Andriaus teigimu, simbolizuoja gamtos grožį ir nuolatinę gimimo-mirties kaitą, savotišką laikinumo ir amžinybės svyravimą, įsiūbuojantį visos gyvybės ciklus. O lopšys, autoriaus teigimu, yra visiems suprantamas, bet gilus, archetipinis žmogaus gyvybės simbolis.

...bei bulviakasį ir vaikus         

Bet Andrius nebūtų Andrius, jei ir rimtai pasakodamas apie savo kūrybą, nepasitelktų humoro, kurį puikiai žino tiek jo mokiniai, tiek ir jo kūryba besidomintys. „Žinai, jei mūsų krašte būna geras bulviakasis, po jo visada atsiranda lopšys“, - juokėsi Andrius. Tiesa, šią šmaikščią savo kūrinio interpretaciją Andrius pateikė simpoziumo akimirkas filmavusiai Lietuvos televizijos žurnalistei. Beje, tokį menininko humorą skaniai pasijuokusi įvertino ir menininko žmona, su kuria šis augina keturis berniukus.

Sužavėjo Juodkrantės moteris      

„Ši mano skulptūra susilaukė labai didelio moterų dėmesio. Joms „kažkodėl“ labai patiko tas mano lopšys. Iš moterų šis mano kūrinys susilaukė labai daug komplimentų, pagyrų, netikėto dėmesio“, - toliau šmaikštavo dailininkas Andrius.

Šilutei meno nereikia

Paklausus, ar tokia monumentali skulptūra, o galbūt - net pats simpoziumas, įmanomi mūsų mieste, Šilutėje, A. Sirtauto balse netikėtai atsirado liūdnesnė intonacija: „Nemanau. Mūsų mieste meno apskritai ir kultūros situacija yra labai prasta. Nebežinau, kas čia kaltas... Bet kitų miestų, miestelių kontekste mes atrodome labai jau skurdžiai. Kur tik nuvažiuoju, ten matau mieste atsirandančius originalius, modernius skulptūrinius objektus, instaliacijas. Jie puošia miestą, džiugina vietinius gyventojus ir stebina atvykstančius svečius. O pas mus kažkodėl visiška stagnacija“- liūdną mūsų krašto vaizdą piešė menininkas.

Dailės skyrius - skurdžiaus vietoje

Paklaustas, kur mato problemą - valdžios nedėmesingume kultūrai ar elementariame meno finansavimo trūkume, Andrius neslepia liūdnos situacijos: „Štai net Šilutės meno mokyklos Dailės skyrius, kuriame aš jau senokai dirbu, šiemet tegavo tik 100 eurų. Ir tai metinis biudžetas visam Dailės skyriui! Už tokią sumą net paprasčiausias tapytojas vieno paveikslo nenutapytų, o čia tokie grašiai skirti metinei visos mokyklos, kurioje mokosi daugiau nei šimtas vaikų, veiklai: dažams, popieriui, moliui, kitoms medžiagoms, kurios yra ne tokios jau ir pigios“.

Pavargo kovoti su vėjo malūnais

Absurdišką ir skurdžią finansinę Dailės skyriaus situaciją dėstantis A. Sirtautas teigia jau pavargęs aiškintis to priežastis ir nebežinantis, kas už visa tai atsakingas. Ir nebesiruošiantis iš savo šeimos biudžeto pinigų daugiau kurti miestiečiams meninių instaliacijų ar skulptūrų: „Na, kai tęsiasi tokia situacija, imi galvoti, kad čia esi niekam nereikalingas, kad nereikalingi mūsų gabūs vaikai, su kuriais aš tiek įdomių skulptūrų miestui esu padaręs, - neslėpdamas nusivylimo kalbėjo dailininkas.

Garsėjantis Lietuvoje, bet užmirštas Šilutėje

„O juk tokios skulptūros apskritai - geras, kokybiškas menas, ne tik, kad puošia miestą, daro jį ypatingą, gyvą, jaukų, bet ir, galų gale, puikiai reklamuoja mūsų kraštą, - įsitikinęs A. Sirtautas. - Štai net tame Juodkrantės simpoziume, vakare, prie arbatos puodelio besikalbėdamas su A. Ališanka, išgirdau, kad tiek jis, tiek jo dauguma draugų vilniečių puikiai žino mano medinį dviratį, su kuriuo aš pirmą kartą sudalyvavau Kritinės masės renginyje Šilutėje. A. Ališanka man tiesiai šviesiai ir pasakė: „O prieš tai net nežinojau, kad toje jūsų Šilutėje yra taip įdomiai kuriančių žmonių“, - pokalbio su garsiu menininku detales pasakoja menininkas Andrius.

Skulptūros degs vandenyje               

Taigi, nepaisant tokio graudaus ekskurso į mūsų krašto kultūrines realijas, A. Sirtautas teigia labai besidžiaugiantis, kad turėjo tokią puikią galimybę dalyvauti minėtame nendrinių skulptūrų simpoziume, vykusiame Juodkrantėje: „Išties, jaučiuosi labai gerai. Laimėjau konkursą, patekau į talentingų Lietuvos skulptorių kompaniją, padariau puikų, įvertinimo susilaukusį kūrinį, daug ko išmokau, užmezgiau vertingus kūrybinius ir žmogiškus kontaktus. Dabar belieka sulaukti rugsėjo 22 dienos, per kurią mūsų skulptūros bus sudegintos. Vyks toks teatralizuotas renginys, su aktoriais, muzika. Turėtų būti įspūdinga!“.