Kai gyvenimas „įteikia“ 90 metų dovaną

Į Šilutėje gyvenančios Marijos Baranauskienės gyvenimo duris šį vėlyvą rudenį pasibeldė ne bet koks, o solidus 90-asis gimtadienis. Ne kiekvienam duota tiek džiaugtis, o Marijai likimas šypsosi ir dovanoja šią pačią nuostabiausią dovaną.

Pažvelgus į jubiliatę lengvai gali apsirikti, senjorės veidas tiesiog spinduliuoja ir nė nepanašu, kad jau devynios dešimtys metų prabėgo. Priimdama sveikintojus Marija tiesiog švytėjo. O pasveikinti jos su garbingu jubiliejumi atvyko gausus būrys. Gėlių žiedus dovanojo bei nuoširdžius sveikinimus išsakė Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinio paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, administracijos direktoriaus pavaduotoja Inesa Murauskienė bei Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus. Tiesa, ir pati jubiliatė sveikintojams linkėjo: „Linkiu jums sulaukti savo metų. Visiems gerų metų. Man Dievulis nepagailėjo, tegul ir jums nepagaili“. Susirinkusieji tądien išgirdo ir Marijos gyvenimo istoriją.

Prieš karą ji dirbo Lazdijų prekybiniame kooperatyve. Sykį nė neįspėję kareiviai visus darbuotojus suvarė į vagoną, sudėjo jų turimas prekes ir išsiuntė Vilniaus link. Tai buvusi tik kelionės pradžia. Iš ten visi išsiųsti į tolimąjį Krastojarsko kraštą. Marijos sūnus pasakojo, kad mama ten dirbusi su kombainu. Taip prabėgo karas. Senjorė nusprendė grįžti į Tėvynę. Tiesa, ne į gimtinę, kur prieš tremtį gyveno, o į Klaipėdos kraštą. Čia jau ir jos tėvai gyvenę. Pradžioje apsigyveno Rusnėje, o vėliau – Šilutėje. Bute, kuriame ir dabar dar gyvena kartu su dukra, leidžia jau 53-ejus metus.

Marijos artimųjų teigimu, jubiliatė visą savo gyvenimą buvusi labai darbšti, pareiginga, visiems padėjo. Dabar, kai vis dėlto metų našta užgulė jos pečius, tenka atsisakyti anksčiau lengvai nudirbamų darbų. Tai Marijai – didžiausia kančia. Jubiliatė nuolat sielojasi, kad nebegalinti dirbti ir turinti namuose sėdėti. O nereikėtų, juk duoklę gyvenimui ji atidavė, dabar turi džiaugtis gyvenimu be rūpesčių.

Matyt, tokia ir ilgaamžiškumo paslaptis – darbas. Kuris neleidžia kūnui pasenti, skatina tobulėti, judėti į priekį.

Pasveikintos dar dvi šilutiškės

Jubiliates sveikino Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Inesa Murauskienė, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus bei Šilutės rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis. Senolėms linkėta sveikatos ir sulaukti dar gražių jubiliejų.

Svečiai pirmiausia užsuko pas Janiną Balčiauskienę, kuri visą gyvenimą dirbo Šilutės ligoninėje. Kaišiadorių rajone gimusi ir augusi gausioje, šešis vaikus auginančioje šeimoje, moteris į Šilutę atvyko po Antrojo pasaulinio karo gavusi paskyrimą, kai baigė Seserų mokyklą. Dirbo miesto ligonėje, kur susipažino su ūkvedžiu Černiausku. Šis, matydamas, kad jauna moteris itin pareiginga ir ligonių mėgstama, vieną dieną pasakė, jog nori supažindint ją su Balčiauskiu. Netrukus jauna mergina ištekėjo už ūkvedžio, penkeriais metais vyresnio vyro. „Mano vyras buvo nepaprastai geras, vyro idealas, nuostabus sodininkas – pats skiepijo, augino. Tai buvo pavyzdingas žmogus“, - apie savo sutuoktinį prisimena moteris, su kuriuo užaugino du sūnus, kurių vienas įsikūręs Vilniaus krašte, o kitas – Klaipėdoje. Turi jau ir tris anūkus.

Šiuo metu su moterimi gyvena nuomininkė Vida, kuri jai tapo labai artimu žmogumi. Ji senolei ir namus, ir aplinką sutvarko.

Namui sutaupė patys

Senolė gerai prisimena, kad su vyru namus pasistatė iš pačių sutaupytų pinigų. „Dirbau daugiausia Vidaus ligų skyriuje, poliklinikoje. Norėdama daugiau užsidirbti, eidavau ir į vaikų skyrių padirbėti. Samdėme mergaitę, kad ši vaikus pasaugotų“, - tęsė pasakojimą Janina, kuri tuomet gyveno priešais ligoninę esančiame name.

Ne kartą pašnekovė priminė, kad su vyru drauge eidavo ir į bažnyčią. Pasak jos, kunigui visuomet sutuoktinis parūpindavo augalų.

Paklausėme moters, kur jos ilgaamžiškumo paslaptis? „Dievas davė, Dievas ir paims“, - trumpai ir aiškiai paaiškino šilutiškė.

Mėgo vaikščioti miškuose

Pasveikinta ir Šilutėje gyvenanti ilgametė Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė Stefanija Zairienė.

S. Zairienė svečius pasitiko su itin gera nuotaika. Senolė neslėpė – gyvenime ne kartą jai yra tekę ir miške nakvoti. Ten kartą net pilkus  „šuniukus“  aptiko, juos paglostė.  Pakėlusi akis pamatė tada į ją žiūrinčią vilkę. Bet ji Stefanijos nepuolė. Paskui paaiškėjo, kad tądien pro tą vietą ėjusi kita moteris vilkų buvo užpulta.

Šilutiškė itin mėgdavo vaikščioti miškuose, nes čia ir po sunkių darbų atsigaudavo, ir rasdavo daug gamtinės medžiagos savo kūriniams, kurie šiuo metu puošia jos mažą kambarėlį. Ji ir siuva, ir mezga, ir drožia medį, ir tapo. Jos kūriniai buvo eksponuojami Klaipėdoje, Vilniuje, Kretingoje.

Šilutė nepatiko

Gimusi Rokiškio rajone moteris apsigyveno su vyru Skuode. Sutuoktiniui gavus paskyrimą dirbti geležinkelyje Šilutėje, pora atvyko į pamarį. „Nepatiko man Šilutė. Skuode žmonės buvo tada geresni“, - tikino senolė, kuri netrukus gavo čia darbą. Šeima, įsikūrusi geležinkelio stoties pastate, užaugino du vaikus. Dukra įsikūrusi Vilniuje, o sūnus – Šilutėje.

Moteris teigė, kad jos  proprosenelė buvo kunigaikštytė. Tėvas mokėjo daug kalbų ir jaunystėje Utenoje net dvarą turėjo. Tik pašnekovei tame dvare gyventi jau neteko.