Knygelės vaikams apie pimpaliukus, narkotikus...

Iš pirmo žvilgsnio bei pirmojo posmelio knygelė „Rainiaus džiaugsmai ir bėdos“ atrodo nuostabiai:

„Ant kaktos jau šviečia

Žvaigždelė balta.

Jį Rainium vadina –

Kačių dabita.

Jis girdi, ką tarias

Pelytės slapčia.

Jis mato puikiausiai

Sutemus nakčia“.

Bet kitas posmelis moterį jau suintrigavo, nes katinų baliuje užsimenama apie alkoholį ir narkotikus:

„Kažkas pasičiumpa

Kvailiodamas adatą,

Kažkas suvaitoja:

- Sustokit... Kam badotės...

Apduję, apkvaitę,

Ką vargšai galės?

Tokie nepagaus net

Mažytės pelės....

Pačiupk, katinėli,

Pypkelės cibuką,

Jau tavo nagučiai

Atšipo, atbuko...“.

Pasaka baigiasi tuo, kad vaikučių pagalba katinėlis pasveiko, bet...

„Bet, ar vaikams reikia tokių pasakų? Juk jiems dar nebūtina žinoti apie narkotikus ir alkoholį“, - klausė Danutė.

„Šilokarčema“ pabandė pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų, gal Danutė neteisi taip manydama. Paaiškėjo, kad ši knygelė yra oficialus, prevencinis leidinys, kurio leidimą parėmė Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinis visuomenės sveikatos centras kartu su psichologijos mokslų daktare Ona Monkevičiene ir  biomedicinos mokslų daktare Aldona Jociute.

Mamos nepatenkintos ir vaikiška knygele – lopšine „Eik, po galais, miegoti!“, kurioje gausu keiksnojimų, lyg tai vaikui, ir netgi prieš miegą, reikėtų tų negatyvių žodžių... Gerai, kad leidykla tos knygelės pavadinimo neišvertė iš anglų kalbos pažodžiui – „Go the f...k to sleep“. Deja, visokių nuomonių yra. Štai vienas komentatorius net pasipiktino netiksliu knygelės pavadinimo vertimu:

„Juk lietuviškas keiksmažodis p...  – vienas gražiausių sunkių žodžių, pritaikomas įvairiose formose ir reikšmėse. Gražiausia man – susip... (viskas šiandien susip...). Kiti keiksmažodžiai – šūdas, liurbis ir pan. yra ne ką mažiau gražūs lietuviški žodžiai. Tai gal nustokime bijoti juos vartoti esant reikalui, ypač kai tas reikalas – verčiamos knygos prasmė?“.

Yra ir tokia vaikiška knygelė, kurios jau pirmame puslapyje parašyta: „Sugundyti vyrai, tau raitos po kojom...“. Pasakojama apie gundymus, prostitutes ir pan. Tai išvydusi „Šilokarčemos“ pašnekovė Danutė negalėjo patikėti savo akimis, kad vaikams leidžiamos tokios knygos.

Mažamečius auginančių tėvų pasipiktinimo susilaukė ir pastaruoju metu socialiniuose tinkluose ėmęs plisti nufotografuotas knygelės puslapis, kuriame - šokiruojantis turinys apie duše stovinčius nuogus vyrus ir mažą mergaitę. Švedų rašytojo Soreno Olssono knygoje „Berto dienoraštis“ aprašyta scena piktina daugelį suaugusiųjų. Štai ištrauka iš šios knygelės: „Paplaukioję prausėmės duše. Visur buvo pilna dėdžių. Aš žiūrėjau į jų pimpaliukus. Tas, kuris stovėjo šalia mūsų, turėjo tokį mažiuką. „Koks mažas tavo pimpaliukas“, – pasakiau“.

Puslapis, kuriame yra šis tekstas, iliustruotas dviem nuogais vyrais ir maža mergaite, stovinčia tarp jų. Mažylė nustebusi apžiūrinėja vieno iš jų kūną. O antrasis vyras laiko rankoje savo lytinį organą. Žmonės piktinasi, kad ši knyga net septintokų yra graibstoma iš bibliotekų lentynų, ir sako, kad ji turėtų būti uždrausta.

Pasak žinomo vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio, tokios knygelės prilygsta pornografijai. Psichiatras sakė, kad Skandinavijos šalyse – Švedijoje ir Danijoje - prie pusryčių stalo įprasta aptarti lytinius santykius net mažamečių vaikų akivaizdoje. Skandinavai skiria daug dėmesio prevencijai ir leidžia savo vaikams skaityti knygeles, iliustruotas pornografiniais piešiniais. Skandinavijos šalyse jau seniai yra įprastas dalykas vaikams girdint kalbėti apie lytinius santykius. Mat, jų manymu, tai liečia fiziologiją ir tokia prevencija yra būtina. Bet ten neatkreipiama dėmesio į tai, kad vaikai jau paauglystėje pradeda norėti viską išbandyti kuo anksčiau. „Mes esame lietuviai ir mums skandinavų modelis tikrai nepriimtinas“, - sakė L. Slušnys, teigdamas, kad lytinių organų apžiūrėjimas nėra jokia prevencija.

Vaikų teisių apsaugos kontrolierės vyresnysis patarėjas Egidijus Meilas sakė, kad stebėti tai, ką skaito jų vaikai, privalo ir tėvai. Tėvai taip pat turėtų domėtis, kokią informaciją vaikai gauna ir naudodamiesi internetu. Mūsų šalyje cenzūra uždrausta, tad atsiradus bet kokioms abejonėms dėl knygos naudingumo, reikėtų vadovautis Visuomenės informavimo įstatymu, nes jame nurodyta, ar kai kurios knygos kenkia nepilnamečiams. Pagal nustatytą tvarką, viešosios informacijos turinį vertina Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.

Jei būna akivaizdu, kad teksto turinys yra netinkamas tam tikrai vaikų amžiaus grupei, tokios knygos pažymimos tam tikrais įspėjimais.

Šilutės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus Ugdymo kokybės poskyrio vedėja Rasa Žemailienė „Šilokarčemai“ sakė, kad jos, kaip mamos nuomone, tokių dalykų neturėtų būti, bet tai juk pasirinkimas, kas ką perka, kas ką skaito.

„Už tokių knygučių turinį turėtų atsakyti leidyklos. Mokytojai sako mokinių tėvams, kad jie stebėtų, ką skaito jų vaikai, kalba ir dėl rūkymo, ir dėl narkotikų. Turbūt mūsų tėvų atsakomybės truputį trūksta. Reikia patiems tėvams rimčiau į tai pažiūrėti ir įvertinti, ką vaikas gali ir negali, kas jam reikalinga ir kas ne. Manau, kad tikrai trūksta tėvų atsakomybės – galbūt ne visi domisi, ką vaikai skaito ir kada skaito. Žinoma, teisūs šeima besirūpinantys tėveliai, kad piktinasi internete – jiems tokie dalykai nepriimtini. Aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikas tokius dalykus skaitytų“.

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje irgi kalbėjo panašiai. Žurnalistės paklausta, ar ministrė savo anūkams skaitytų tokias knygeles apie pimpaliukus, atsakė: „Aš manau, kad savo dviem anūkėms, nes mažasis anūkas yra dar tik metukų, neskaityčiau. Vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys sako, kad tos knygelės prilygsta pornografijai. Kiekvienas žmogus demokratiniame pasaulyje, valstybėje gali išreikšti save kaip nori. Už knygos ar kito meno kūrinio turinį mes negalėtume būti atsakingas nė vienas, išskyrus patį autorių“, - kalbėjo A. Pitrėnienė.

Pasak jos, 2005 metais J. Nekrošius kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją prašydamas įvertinti jo kūrinį „Rainiaus džiaugsmai ir bėdos“. Ministerija, kartu su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu, vertino šią knygutę ir pateikė neigiamą atsakymą, pasakė, kad tokio amžiaus vaikams ši knygutė netinkama. Buvo atsisakyta finansuoti jos išleidimą bei platinti mokyklose. Bet švietimo ir mokslo ministrė nežinojo arba nutylėjo kitą faktą - šios knygelės leidimą parėmė Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinis visuomenės sveikatos centras

„Jokios atrankos, kaip ir cenzūros, šiuo atveju negali būti. Atrenka, ką naudoti pamokoje ar klasės valandėlėje, pats pedagogas, - sakė ministrė. – Tai yra mokytojo atsakomybė, jis - pedagogas ir už tai atsako“.

...Tai matote, kokie laikai atėjo – rašytojai ir leidėjai siekia pralobti žalodami mūsų vaikus ir anūkus. Nejaugi tokiems kūrėjams, dvasios žmonėms nebėra nieko švento?