„Vilties angelas“ saugojo mus Sibire....

Dailės mokytoja Gražina Adeikienė su mokiniais piešė tremtį ir paruošė mokykloje parodą.

Istorijos mokytoja Lilija Zdanevičienė priminė mokyklos mokiniams skaudžius istorijos puslapius, kai 1941 metų birželio 14-18 dienomis į Sibirą iškeliavo 17 traukinio ešelonų. Vėliau visi kartu žiūrėjome filmą „Vaikai  tremtyje“,  iš kurio sužinojome, kad 1941-1953 metais į tremtį buvo išvežta 39 tūkstančiai vaikų, o mirė 5 tūkstančiai vaikų. Tai vienas iš baisiausių tremties istorijos puslapių.

Vartėme su mokiniais knygą „Sibiro vaikai“ (Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai) ir baisėjomės sovietinės valdžios žiaurumais, kai naktimis veržėsi į gyventojų namus, daužė duris, traukė iš lovyčių kūdikius ir vaikus. Gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienerių metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų. Klaiku net pagalvoti, ką turėjo išgyventi vaikai Sibiro pragare.

Vartydami šią knygą skaitėme, kaip vaikai, netgi nuo šešerių metų amžiaus, dirbdavo net po aštuonias valandas kasdien. O po darbo reikėdavo atstovėti eilę, kad gautumei duonos (darbininkas gaudavo 150 gramų, o išlaikytinis - 50 gramų duonos). Kaip duoną valgydavo mažais kąsneliais, kad ilgiau išliktų burnoje arba slėpdavo po pagalve, kad galėtų ryte suvalgyti.

Skaitėme ir apie tai, kad mokymosi sąlygos buvo labai sunkios, bet vaikai ir ten mokėsi, nors neturėjo nei sąsiuvinių, nei pieštukų. Rašydavo vaikai ant visko, kas po ranka pakliūdavo: ant senų laikraščių, knygų lapų, medinių lentelių. Plunksną pririšdavo prie nudrožto pagaliuko, rašalą gamindavosi iš suodžių, kuris turėjo didelį trūkumą - suodžiai greitai nusėsdavo ir buteliuką „su rašalu“ reikėdavo dažnai plakti, o tai pridarydavo gana daug nemalonumų aplinkiniams. Pamokos vykdavo „na rodnom jazyke“ (gimtąja kalba), kurios vaikai nesuprato, o kalbėti lietuviškai mokykloje buvo griežtai draudžiama. Tačiau vakarais mamos, atlikdamos įvairius namų ruošos darbus, mokė savo vaikus lietuviško rašto, dainų, giesmių.

Skambant tremties dainoms, mokiniai gamino „Vilties angelus“, kurie simbolizuoja žmonių turėtą viltį ir stiprų tikėjimą grįžti į Tėvynę. Ir mes sugrįžome....

Šią dieną prieš 75-erius metus prasidėjo mūsų artimųjų kančios, skausmas, ašaros. Jų kantrybė, ištvermė, valia ir viltis atnešė mums dabartines šypsenas.

Tylos minute pagerbėme tautos praeitį ir pilietinę iniciatyvą baigėme daina „Angelo sparnas“ bei mokyklos himnu.