Lageryje padaryta garbės lenta pripažinta geriausia sovietų sąjungoje, o jos autorius šilutiškis pelnė 3 tūkst. rublių premiją

Birželio 13-ąją, po šv. Mišių Šilutės katalikų bažnyčioje, buvę tremtiniai ir jaunoji jų karta rinkosi prie miesto geležinkelio stoties. Čia uždegtos žvakutės, dainavo Šilutės mišrus tremtinių ir politinių kalinių choras „Pamario aidas“ bei jaunosios atlikėjos. Žmonės, anų laikų įvykių liudininkai, dalijosi skaudžiais prisiminimais apie tremtį.

Moterys prisiminė tremties laikus

Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, prie buvusio kalėjimo ir teismo rūmų (dabar - Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla, Lietuvininkų g. 72) bei Macikų lagerio kapinėse (prie kryžiaus) vyko žuvusiųjų pagerbimas. Dalyvavo Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis, Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, buvusi tremtinė Roza Šikšnienė ir tik nedidelis būrelis tremtinių. Gaila, kad jų gretos sparčiai retėja - juk prieš keletą metų prie buvusio Šilutės kalėjimo birželio 14-ąją susirinkdavo keliskart daugiau tremtinių.

Dabar Šilutėje gyvenanti buvusi švėkšniškė Leokadija Kėrienė pasakojo, kad Šilutės kalėjime praleidusi beveik vienerius metus. „Rugsėjo 15-ąją čia uždarė, o gegužės 5 dieną tribunolas nuteisė penkeriems metams tremties ir išvežė į Mordoviją, - prisiminė moteris. – Dar vokiečių laikais mano tėvukas ir du broliai šiame kalėjime buvo kalinami. Tėvukas neva už tai, kad caro laikais galėjo mokytis tik didelių ūkininkų vaikai, o jis buvo išmokęs rusų kalbą. Kai Tilžėje nukrito vienas rusų lėktuvas, niekas ten nemokėjo kalbėti rusiškai. Kaimynas pasakė, kad mano tėvas gali kalbėti rusiškai, o kitas kaimynas įskundė. Kas nebuvo papuolęs į jų nagus, negali įsivaizduoti, kaip tada viskas vyko“.

Šilutiškė Marija Mockienė irgi kalbėjo apie savo tėtį: „Nė jokios kaltės neįrodė ir nuteisė mirties bausme. Tėvelis, tai išgirdęs, pasakė: „Ačiū. Nereikės ilgai kentėti“. Ach, jis nenori kentėti – iš naujo posėdis, ir paskyrė jam tik dešimt metų. Tėtis nusišypsojo: „O žiūrėkite, ko gero dar teks ir sugrįžti namo“. Išvežė į lagerį Magadane. Dirbo aukso kasyklose ir kartą rado didelį gabalą aukso. Galvojo – parvešiu vaikams parodyti. Bet grįždamas pro sargybą išgirdo: „Zoloto jest?“ (liet. - ar turite aukso?). Tėvelis prisipažino turįs aukso. „Otdai“ (liet. – atiduok), - išgirdo komandą. Kitą dieną ėjo pro sargybą ir vėl išgirdo tą patį klausimą. O antrasis sargybinis nusijuokė: „Nesprasi etovo duraka, jesli budet, on sam otdast“ (liet. – neklausk to kvailelio, jeigu turėtų, jis pats atiduotų). Ir taip neparvežė nė gabaliuko to aukso. Ten praleido dešimt metų, paskui išvežė į lagerį Vladivostoke. Įsivaizduokite, iš lagerio jis parsivežė tris tūkstančius rublių. O buvo taip – kartą pasikvietė lagerio viršininkas mano tėvelį ir paklausė, ar jis moka medį tekinti. Atsakė, kad žinantis, kaip tai daroma. Susirinko tėvelis lietuvius pagalbininkus, pasidarė tekinimo stakles. Sakė, kad nebuvo lageryje nė vieno darbuotojo, kuriam jis nebūtų ko nors ištekinęs. Kartą vėl pasikvietė jį lagerio viršininkas, o nuėjęs pamatė pas jį sėdintį uniformuotą jūreivį. „Plaukti į jūrą aš tai juk nežadu“, - ėmė nerimauti mano tėvas. Jūreivis paaiškino, kad yra rengiama sovietų sąjungos garbės lentų paroda. Padarė tėvelis tą garbės lentą ir jau buvo ją pamiršęs, kai maždaug po dviejų mėnesių į lagerį vėl atvažiavo tas pats jūreivis. Jis padėjo ant stalo mano tėvui tris tūkstančius rublių ir pasakė: „Mūsų garbės lentai paskirta pirmoji vieta“.

Muziejuje - paroda apie tremtį

17 valandą Šilutės Hugo Šojaus muziejuje atidaryta paroda „Praeities liudininkai“, skirta tremties 75-osioms metinėms paminėti. Paroda parengta iš muziejaus fondų.

Muziejaus direktorė R. Šikšnienė pasidžiaugė, kad šį kartą parodoje eksponuojama viskas, ką tremtiniai yra padovanoję muziejui. „Jeigu dar turite namuose nuotraukų iš tremties ir manote, kad jūsų vaikai ar anūkai nelabai jomis domisi, ir neduok Dieve, kad paskui jas išmestų, norėčiau, kad atiduotumėte muziejui, - kalbėjo R. Šikšnienė. – Labai skaudu žiūrėti į šias nuotraukas ir visa tai prisiminti. Norime, kad šią parodą pamatytų ir jaunimas, mes ją eksponuosime beveik du mėnesius. Tai jūs savo anūkams, svečiams, kurie atvažiuos iš kitų miestų, pasiūlykite ateiti čia. Įspūdingiausias šioje parodoje turbūt yra žemėlapis, kuriame pažymėti kraštai, kur buvo tremčių vietos, lageriai ir kalėjimai. Ne visi vyresnio amžiaus tremtiniai pasiekė tas vietas, nes kelionė baisiuose vagonuose truko apie mėnesį. Jų kūnai buvo tiesiog išmesti iš ešelonų“.

Pasak R. Šikšnienės, lietuviai tremtiniai Sibire buvo vadinami baltaisiais vergais. Ji perskaitė vieno šilutiškio laišką, kuriame pasakojama, kaip tremtyje kolūkių pirmininkai išsirinkdavo tik jaunesnio amžiaus žmones ir juos išsiveždavo.

„Skaičiai yra baisūs – iki 1953 metų iš Lietuvos buvo išvežta apie 350 tūkstančių žmonių, - parodos atidarymo metu pasakojo muziejaus direktorė. – Turime sukūrę filmą, kuriame - tremtinių prisiminimai, bet nenorėjome, kad šiandien vėl prisimintume tuos skaudžius dalykus, geriau ramiai pakalbėkime čia, parodoje“.

Vienas iš įdomesnių eksponatų parodoje – juodas frakas, kurį šilutiškis Jonas Užpurvis, dirbęs lentpjūvėje, buvo pasisiuvęs 1925 metais savo vestuvėms. Jo žmona Ilzė, kai buvo tremiama, kartu su kitais daiktais pasiėmė ir tą fraką. Jono sūnus Ramūnas Šilutės muziejaus direktorei parašė laišką: „Tėvai buvo pilni gyvenimo, dirbo, pasistatė Klaipėdoje namą, sukūrė šeimą, prasidėjo karas. 1949 metais Tarybų Lietuva nusprendė visą inteligentiją išnaikinti ir ištrėmė vergauti į Sibirą. Ilzė pasiėmė kartu ir fraką, gal atsiminimui apie gerą, tvarkingą gyvenimą praeityje. Sibiro kolchoze frako nereikėjo, nes nepatogu su juo tvarte... Buvo atvažiavę iš Krasnojarsko du saugumo darbuotojai, kurie pasakė: „Jūs nelojalūs tarybų valdžiai, todėl dar pasiliksite Sibire. Aš buvau vieną kartą Naujųjų metų proga fraką apsivilkęs, mokykloje vyko karnavalas. Kai įėjau, visi kuriam laikui nutilo – kas tai? Pradėjo medžiagą čiupinėti. Ilzė vėl jį pasidėjo. Ir po vienuolikos metų frakas grįžo į Lietuvą. Bet Lietuvai J. Užpurvio nereikėjo. Taip mūsų šeima su tuo fraku pateko į Vokietiją. Čia tėvas galėjo savo raštais užsiiminėti, bet frako daugiau nebeapsivilko. Dabar tėvai palaidoti Vokietijoje, o frakas – vėl Klaipėdos krašte nuo 1985 metų. Parašykite šias mintis lietuviškai, kad Jonas danguje nesijuoktų“.

Po parodos atidarymo visi buvo pakviesti į muziejaus reprezentacinę salę klausytis klasikinės muzikos koncerto „Birželio vakaro melodijos“. Kūrinius atliko Audronė Levickytė (sopranas), Natalija Nedzveckaja (mecosopranas) ir koncertmeisterė Miglė Mosėnienė.