Gražina ir Apolinaras – Vilkyškių miestelio šviesuoliai

Paklausta, kodėl Vilkyškių seniūnas Darius Jurkšaitis juos pavadino šviesuoliais, Gražina atsakė: „Gal todėl, kad keturiasdešimt metų išdirbau mokykloje, dėsčiau matematiką. Jau daugiau nei penkiolika metų esu pensijoje“. „Aš irgi buvau matematikos mokytoju, vaikus mokiau penkiasdešimt metų. Dar dėsčiau ir karinį parengimą, darbus“, - antrino Apolinaras.

Gražina baigė studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Apolinaras ten pat baigė tik penkis kursus, bet nesuspėjo išlaikyti valstybinių egzaminų, nes jį paėmė į sovietinę armiją.

Jiedu susipažino pirmaisiais studijų metais, besimokydami institute, tame pačiame pirmame kurse.  Baigęs tarnybą armijoje Apolinaras grįžo į savo tėviškę Kuliuose, Plungės rajone. Bet jų draugystė nenutrūko.

Gražina, baigusi mokslus, gavo paskyrimą dirbti Vilkyškių mokykloje. Dirbo iki kol jai sukako 57-eri metai, ir tik tada išėjo į pensiją.

Paklausėme tokį didelį pedagoginio darbo stažą turinčių Petrauskų, ar mokiniai nors kiek pasikeitė per tuos keturis-penkis dešimtmečius. Gražina sakė, kad taip, jos nuomone, pasikeitė tik į blogąją pusę – vaikai gavo laisvių ir pasidarė tokie, kad ji dabar jau nelabai benorėtų grįžti į mokyklą...

„Anksčiau buvo visai kitoks bendravimas, į gyvenimą išleidau nemažai abiturientų laidų. Ir pagal tai, kaip susitinka buvę klasiokai anksčiau ir dabar, yra didelis skirtumas. Paskutinė mano laida jau visai nebenori susitikti, o ankstesnių laidų abiturientai yra draugiški, norintys bendrauti, sužinoti, kaip kas gyvena ir t. t. O dabartiniai – jau nebe tokie. Pastaraisiais metais pasitaikydavo, kad mokykloje ir išgėrusių būdavo, o aš to labai nemėgstu. Kai paskutiniais darbo mokykloje metais reikėdavo budėti šokių vakaruose, tai jau girtų mokinių pasitaikydavo. Esu girdėjusi, jog dabar ir į pamokas vaikai ateiną išgėra alaus“, - pasakojo Gražina.

„Mokiniai turi teises, bet neturi pareigų, - įsiterpė į pokalbį Apolinaras. – Tai yra tikra bėda. Ir jie mokytojus šokdina taip, ko anksčiau tikrai nebūdavo“.

„Dar yra tokių mokinių, kai atvažiavusi 1967 metais juos mokiau, ir šiandien manęs nepamiršo – pasveikina įvairiomis progomis, paskambina, atvažiuoja, aplanko, - pasakojo Gražina. – O šiais laikais pasitaiko tokių, kurie nebenori matyti jau dabar. Gal mes visi pasenę taip idealizuojame praeitį ir taip kritikuojame šiuos laikus, bet vis tiek skirtumas jaučiasi. Arba nebesuprantame jaunimo“.

Gražina neslėpė visą laiką dalyvavusi Vilkyškių kultūros namų veikloje – dainuodavo, vėliau su vyru daug metų šoko pagyvenusių žmonių kolektyve. Apolinaras sportuodavo - žaidė stalo tenisą Pagėgių komandoje, dar ir dabar neatsisako šio užsiėmimo.

Gražina ir Apolinaras užaugino sūnų bei dukrą. Abu yra pedagogai. Ingrida gyvena Kėdainiuose, dirba pradinių klasių ir muzikos mokytoja. Donaldas baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, specialybė – irgi pradinių klasių mokytojas, bet šio darbo skonio taip ir neparagavo. Dirba maketuotoju Lietuvos edukologinio universiteto leidykloje.

Petrauskai turi jau penkis anūkus.

Gražina yra aktyvi Vilkyškių bendruomenės narė, padeda organizuoti visokius renginius. Neseniai dalyvavo žygyje iki Raganų eglės. Apolinaras dalyvauja talkose – tvarko senas kapinaites, piliakalnius...

Vilkyškių seniūnas D. Jurkšaitis „Šilokarčemos“ žurnalistui sakė, kad A. Petrauskas buvo jo darbų mokytoju nuo penktos iki dešimtos klasės. „Buvo tikrai pareigingas, atsakingas mokytojas, griežtas, bet kartu ir geras. Jie abu yra visuomeniški, tvarkingi, pareigingi žmonės, visur dalyvauja, viskuo domisi“, – teigė seniūnas.