Už Filiomenos Klumbienės nugaros – 90 metų

Pardavė vokiečiui

Švėkšnos seniūnijos Labatmedžio kaimo gyventoja gimė, augo  Inkakliuose, visai šalia dabartinio savo namelio. Turėjo du brolius ir keturias seses. „Tėvas užėmė viršaičio pareigas. Buvo baigęs lietuvių, rusų ir vokiečių mokyklas. Gerai prisimenu, kaip mama augino triušius, juos pjaudavo ir veždavo parduoti į Šilokarčemos turgų. Labai norėjau ir aš ten nuvykti. Tačiau niekas nesiveždavo. Aš dėl to verkdavau. Kartą, kai man buvo šešeri, leido važiuoti kartu ir pasakė, kad mane parduos kokiam vokiečiui tarnauti. Taip ir buvo“, - savo prisiminimus pradėjo pasakoti senolė.

Tuomet ją vokietis, kuris gyveno Petreliuose, parsivežė į namus. Tačiau labai trumpai ji čia gyveno. „Padarė šeimininkė valgyti. Iškepė spirgų. Iš išgąsčio svetimoje vietoje nieko nevalgiau. Paskui spirgus padėjo į spintą.  Naktį užsimaniau valgyti. Nuėjau, tamsoje atidariau spintą. Taukai buvo padėti ant lentynos krašto. Todėl apsiliejau jais. Daug barė dėl to, šeimininkė mane vagimi išvadino.  Net išvarė miegoti į daržinę. O ten staiga velnias pas mane atėjo. Užmušiau jį kuolu. Paskui žiūriu, kad ten buvo ne velnias, o buliukas. Mąstau, jei jau mane vagimi išvadino dėl taukų, tai kas bus dėl buliuko? Todėl nusprendžiau pabėgti. Ėjau per Kukorus. Pervargau, bet grįžau į savo namus“, - sakė F. Klumbienė. Ji buvo iš tų, kuri visada labai norėjo mokytis. Nuo mažens vis prašė mamos, kad leistų tai daryti. Pavyko mokslo šaknų paragauti ir baigti tik Švėkšnos valsčiaus Pocių pradžios mokyklą. Labai norėjo mokslus tęsti tuomet Vilniuje atsidariusioje medicinos mokykloje. Tačiau į sostinę išvažiuoti mama uždraudė, mat norėjo, kad Filiomena prižiūrėtų brolius ir seses.

Ateitį išbūrė čigonė

Užaugusi dirbo kolūkyje - arė, kultivavo, net dalgiu miežius pjovė. Kartą pas Filiomeną užsuko čigonė. Ji tuomet jaunai merginai išbūrė, kad prieš Visus šventus pas ją ateis vyras su rudomis akimis ir ji už jo ištekės. „Sakoma, netikėk burtais. Taip ir buvo. Atėjo į laukus vyras su rudomis akimis. Tai buvo Zenonas iš Labatmedžio“, - prisiminė pašnekovė. Netrukus pora atšoko vestuves. Susilaukė šešių vaikų – penkių sūnų ir dukters. Kad ir kaip sunkiai sutuoktiniai dirbo, visas savo atžalas ne tik prie darbo lenkė, bet ir siekė, kad mokytųsi. Todėl šiandien visi turi pagrindą po kojomis. Anot F. Klumbienės, neturėjo ji geros sveikatos. Rankų sąnariai išsisukinėjo nuo karvių melžimo rankomis.

Buvo F. Klumbienė ir išvežamųjų į Sibirą sąraše. Tačiau jos niekas neištrėmė, nes tuo metu ištekėjo ir pakeitė pavardę. Tik jos tėvams nuo to išsisukti nepavyko.

Mėgsta skaityti

Senolė ir šiandien – šviesaus proto ir akių. Prisimena daug gražių senų dainų, nes visą gyvenimą mėgo dainuoti, eidavo net giedoti į laidotuves. O susirinkusiems ją pasveikinti svečiams mielai uždainavo apie Darių ir Girėną.

Pašnekovė baigusi tik pradžios mokyklos keturias klases. Iki šiol su pasitenkinimu varto senus dokumentus, savo mokyklos baigimą liudijantį pažymėjimą, kuriame tik geriausi pažymiai. Labai mėgsta skaityti. Todėl artimieji nuolat skuba jai parvežti knygų iš bibliotekos. Televizoriaus beveik nežiūri. Įsijungia jį tik tada, kai rodo laidą „Duokim garo“.

Dienas leidžia tarp mylinčių, rūpestingų žmonių. Gyvena drauge su anūku Antanu, kuris itin išpuoselėjo senelių sodybą.

Nors daug vargo teko patirti, Filiomenai liko pragyventų metų sukauptas turtas – išmintis,  širdies gerumas, humoro jausmas, kuriuo ji dalinasi su savo artimaisiais. Paklausta, kaip tiek metų pavyko sulaukti, devyniasdešimtmetė atsakė: „Dar lovoje gulėdama pasimankštinu, atsikeliu, atsiprausiu ir išeinu pabraidyti basomis kojomis. Tai yra geriausias vaistas“.