Ar tėvai senelių namuose – jų vaikų gėda?

Pasitaiko vartojančių alkoholio

Globos namuose apgyvendinti 42 senyvo amžiaus žmonės. Iš jų – 20 su didelių specialiųjų poreikių lygiu, kuriems dėl senatvės ar negalios reikalinga socialinė globa, bei asmenys, kurie yra iš dalies arba visiškai nesavarankiški. Globos namų direktorė Danutė Valodskienė sako, kad dažniausiai nauji gyventojai priimami tuomet, kai kažkas iš ten jau gyvenančių išeina anapilin, nes tik tada atsilaisvina vieta. Pasitaiko atvejų, kuomet atsiranda laisva vieta ir tuomet, kai kažkam tenka palikti globos namus dėl žalingų įpročių – besaikio alkoholio vartojimo.

Šiemet per pirmąjį šių metų pusmetį mirė septyni žmonės. Iš jų kai kurie paliko šį pasaulį dėl juos kamavusios sunkios ligos. Daugelis mirusiųjų buvo  sulaukę garbingo amžiaus - jau buvo daugiau nei devyniasdešimties metų.

Pasak vadovės, globos namai – tai juose gyvenančių asmenų namai, todėl juose viskas organizuojama taip, kad būtų kuo artimiau jaukiai namų aplinkai. Kiekvienam senjorui užtikrinamas privatumą suteikiantis gyvenamasis plotas, reikalingas inventorius. Globos namai apgyvendintiems žmonėms organizuoja materialinį aprūpinimą bei buitinį aptarnavimą, užtikrina ne mažesnį negu bazinių – įgalinčių tenkinti žmogaus poreikius – paslaugų teikimą. Sudaromos sąlygos gauti ir papildomas paslaugas individualiems poreikiams tenkinti. Siekiama, kad globos namų patalpos, t. y. gyvenamieji kambariai, maldos kambarys, valgykla, virtuvėlė, skirta individualiam maisto gaminimui, bei higienos patalpos būtų jaukios, šiltos, patogios, garantuojančios privatumą. Čia įrengtas ir liftas.

Maitinimas organizuojamas atsižvelgiant į gyventojų sveikatos būklę ir medikų rekomendacijas. Maistas gaminamas globos namuose.

Sudaromos sąlygos profesiniam tobulėjimui

Pasak direktorės, judėjimo sutrikimų turintys gyventojai aprūpinami reikiama kompensacine technika, stengiantis padidinti žmogaus su negalia savarankiškumą. Iš projektinių lėšų nupirkti keltuvai, funkcinės lovos ir įvairi kita įranga. Vykdoma socialinė reabilitacija pagal individualius globos planus, orientuojantis į atskirus kiekvieno asmens poreikius, pomėgius ir interesus.

D. Valodskienė džiaugiasi, kad ji vadovauja kvalifikuotum personalui, kuris su meile atlieka savo darbus ir todėl jai nereikia bėgti iš paskos ir tikrinti, ar tikrai viską padarė taip, kaip reikia. Įstaigoje stengiamasi taikyti pažangius darbo metodus, personalui sudaromos sąlygos profesiniam tobulėjimui. Bendradarbiaujama su įvairiomis institucijomis bei socialinėmis tarnybomis, stengiamasi integruoti globos namus į vientisą bendruomeninių socialinių paslaugų sistemą. Labai glaudus bendradarbiavimas yra su Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos dvasininkais. Jų gyventojai visuomet nekantriai laukia.

Pageidaujantys apsigyventi ar apgyvendinti kitą asmenį, turi kreiptis į Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių.

Jei žmogus turi sunkią negalią ir jam reikalinga nuolatinė slauga bei globa, vienam mėnesiui kainuoja 714 eurų. Jei senyvo amžiaus žmogui nereikalinga nuolatinė slauga, jam ši paslauga kainuoja 654 eurus.  Dalį išlaidų padengia Savivaldybė bei LR Vyriausybė. Taip pat globos namams tenka 80 procentų gyventojo gaunamų pajamų.

Jaučia visų rūpestį

D. Valodskienė pasakojo, kad ne visi globos namų gyventojai yra lankomi savo artimųjų. „Yra tokių, kurie lankomi dažnai. Yra ir tokių, kurie net neturi artimųjų arba yra tiesiog pamiršti. Dažnai nelanko ir dėl to, kad kai kurie senoliai elgiasi labai grubiai su artimais žmonėmis. Tokių žmonių pykčių priepuolius tenka nuolat atlaikyti ir darbuotojams“, - tikino vadovė.

Anot socialinės darbuotojos Evelinos Balandės, darbuotojai nuolat išklauso gyventojų istorijas, juos guodžia ir stengiasi visada būti šalia, kai jiems to reikia.

Pakalbinome keletą gyventojų, domėjomės, kodėl jie čia ir kaip sekasi. „Gali čia gyventi ir šimtą metų, iki pat mirties. Esame viskuo aprūpinti. Skalbti, virti, tvarkytis nereikia“, - tvirtino 84 metų Birutė Regina Geštautienė. Ji sakė, kad visuomet jos geriausios draugės, kaip ir dabar, buvo ir yra knygos. Todėl skuba ši moteris nuolat į biblioteką. Daug metų ji ir pati dirbo bibliotekoje. Ne vienerius metus vadovavo Traksėdžių kultūros namams. Darbavosi ir Macikų socialinės globos namuose. Todėl B. R. Geštautienė tikino, kad gyventi tarp žmonių yra pripratusi ir jie jai netrukdo. „Pati norėjau čia apsigyventi. Nenorėjau vaikams sėdėti ant galvos. Dukra silpnos sveikatos. Ateina ji nuolat manęs aplankyti. Gimiau prie Smetonos. Dabar man netinka tik dabartinė politika Lietuvoje. Reikia bausti ir bausti valdžią. Kiek be reikalo nugriautų pastatų...“, - dėstė senolė. Mėgsta ji vakarais prie stalo pasikalbėti su kitais bendraminčiais. Jos veidą nuolat puošia šypsena. Gera energija trykštant šilutiškė garantavo – jei tikrai globos įstaigoje nieko netrūksta.

Nieko nesvajoja ir neplanuoja

Stefanija Venclauskienė rugsėjį švęs 89-ąjį savo gimtadienį. Gruodį bus septyneri metai, kaip ji įsikūrusi globos namuose. „Vienas sūnus gyvena Vokietijoje. Glaudžiausi dešimt metų pas sūnų Lenkijoje. Mano vyras palaidotas Lietuvoje. Atėjau gyventi čia, nes buvau įsitikinusi, kad jei numirsiu, niekas manęs neparveš ir nelaidos šalia, jei gyvensiu Lenkijoje“, - dėstė senjorė. Grįžusi į gimtąją šalį pirmiausia ji svarstė galimybę apsigyventi pas vieną seserį Šilutėje. Tačiau pas ją buvo ankšta. Todėl nutarė, kad globos namuose bus geriausia. „Esu labai patenkinta. Jaučiu nuolatinį visų rūpestį. Su visais bendrauju. Neturiu daug draugų, kuriuos įsileidžiu į dūšią. Taip geriau. Mažiau apkalbų būna“, - atviravo S. Venclauskienė. Ji visą gyvenimą dirbo pradinių klasių mokytoja. Dabar moterį lanko sūnūs. Iš kitų šalių jie atvyksta kiekvieną pavasarį ir rudenį. Jai lyg šeimos nariai - globos įstaigos darbuotojai.

Jau trejus metus globos namuose gyvena 72 metų Zita Vanda Kleinienė iš Švėkšnos seniūnijos. Moteris augo gausioje šeimoje. Buvo net keturiolika vaikų. Liko gyvų tik penki. Gyvenimas lėmė tai, kad ji nesusilaukė vaikų. „Iki trisdešimties metų pasirėmusi lazda pavaikščiojau. Vėliau atsisėdau į vežimėlį. Senelių namuose ketina apsigyventi ir sesuo, kuri neturi dukters ir galvoja, kad sūnūs ja taip gerai nepasirūpins. Ji ir paskatino mane čia apsigyventi“, - dėstė pašnekovė. Ji žiemos vakarais mėgsta megzti. Yra savamokslė siuvėja. Sako, kad visuomet drabužius pasitaiso pati. „Oi, gerai dabar turiu. Geriau tikrai nerasiu. Atvažiuoja mane aplankyti krikšto dukra, buvę kaimynai, sesuo, draugai. Dažnai ir telefonu su artimaisiais pasikalbu. Jei eitų atsukti laiką, vis tiek pasirinkčiau čia gyventi“, - kalbėjo Z. V. Kleinienė.  Ji teigė, kad apie nieką jau nebesvajoja, neplanuoja. „Aukščiau nebeiššoksi“, - baigė pokalbį moteris.

Tądien ne su vienu ten gyvenančiu kalbėjomės. Visi mielai bendravo savo mažuose, bet labai jaukiuose kambarėliuose. Pašnekovai įsitikinę, kad tikrai vaikų gėda nėra tai, jei jų senyvo amžiaus tėvai gyvena senelių namuose, o naujais šeimos nariais tapo ir globos įstaigos darbuotojai.