Šilutės bibliotekoje – parodos iš Vilniaus, Suomijos ir Portugalijos

Nuostabi gamta ir žmonių šiluma tiesiai iš Portugalijos

Violeta Harvey, kilusi iš Vainuto miestelio, šilutiškiams dovanoja progą iš arčiau susipažinti su nuostabiąja Portugalija. Kraštietė – anglų filologė, daug metų dirbusi Klaipėdoje pedagoginį darbą, apsigyveno Portugalijoje ir visai netikėtai tapo fotografe. Tiesiog ji atvira širdimi priėmė svetingą šalį bei nuoširdžius jos žmones. O ranka pati savaime čiupo fotoaparatą ir pradėjo fiksuoti akiai bei širdžiai mielą kraštovaizdį, besišypsantį žmogų, spalvingus pastatus. Užfiksuotų vaizdų daugėjo ir atėjo laikas surengti fotografijų parodą „Tolima artima Portugalija“. Šis pavadinimas –  įdomios struktūros, būdvardžiai tarsi vienas kitam prieštarauja. Kodėl tolima ir tuo pačiu artima? Tolima, nes geografiškai nuo Lietuvos labiausiai nutolusi Europos šalis. Jas skiria tūkstančiai kilometrų. O artima todėl, kad tiesiog brangi autorei. Anot V. Harvey, Portugalija – „naminė šalis“ (jauki, miela, paprasta, nesuvaržyta ir neįpareigojanti, tarsi jaustumeisi namie). Šiais dviem žodžiais – tolima ir artima – galima apibūdinti ir fotografijose užfiksuotus vaizdus.

Lietuvai visai nebūdingi didingi uolų iškyšuliai, plačiai nusidriekę vynuogienojai, monumentalios kapinaitės ir šventyklos akmenyje. Ne vienam nuostabą gali sukelti Kaulų koplyčia, atviros lauko skalbyklos ar skalbiniai miesto aikštėje. Be to, Portugalijoje dominuoja labai ryškios, ekspresyvios spalvos, tiesiog žaižaruojančios saulės šviesoje. Kitokie ir žmonės: besišypsantys, visiškai atviri, jie į atvykėlius žvelgia be išankstinės nuomonės. Bet tai turbūt dėl pačios autorės skleidžiamos geranoriškos auros ir nuoširdžių akių.

Kas artima Pamario krašto gyventojui? Žinoma, kad vanduo, žvejyba ir laimikiai, tampantys gardžiais pietumis ar vakariene. Tokių vaizdų parodoje ne vienas ir ne du. Net žuvėdros tokios pačios. Švyturių irgi galima pamatyti, tik jie atrodo įspūdingesni dėl siautėjančio Atlanto vandenyno. Šiek tiek galima sutrikti žvelgiant į kelias parodoje eksponuojamas fotografijas. Vienoje jų – Žolinių atlaidai, kitoje – gandras, lizdą susisukęs pačioje pastato viršūnėje. Bet nėra kuo stebėtis, juk pietinis Portugalijos regionas Algarvė – gandrų kraštas.

Tai tik keletas įspūdžių iš pirmosios V. Harvey fotografijų parodos, kuri Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 8 d. Vėliau paroda buvo eksponuojama bibliotekos filialuose. Tikimės, jog šilutiškiai galės pamatyti ir daugiau kraštietės parodų,  kupinų šviesos bei spalvingo grožio.

Asketiškai dviprasmiška grafika

Šilutės nepamiršta ir grafikė Roma Auškalnytė, pirmuosius kūrybinius žingsnius žengusi Pamario krašte. Bakalauro studijas ji baigė Vilniaus dailės akademijoje, pagal mainų programą tobulinosi Didžiojoje Britanijoje. Magistrantūros studijas jaunoji menininkė tęsė Helsinkio (Suomija) menų universitete, į kurį priimami tik itin gabūs ir motyvuoti studentai. Baigusi mokslus, pasiliko gyventi ir kurti Suomijoje. Šiuo metu R. Auškalnytė dirba Helsinkio menų universiteto Grafikos departamento asistente.

Nuo 2012 m. ji rengia autorines ir dalyvauja grupinėse parodose. Iki šiol jos kūriniai buvo eksponuoti Lietuvoje, Suomijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje. R. Auškalnytės darbus galima išvysti netgi pašte… „Lietuvos paštas“ yra išleidęs grafikės sukurtų penkių pašto ženklų bloką „2015-ieji – Etnografinių regionų metai“.

Kuo pasižymi kraštietės kūryba? Keletą metų jos darbai buvo kuriami iš atminties bei iš kai kurių daiktų, kuriuos ji turėjo nuo vaikystės. Ši kryptis gali būti įvardinta kaip autobiografija. Nuo 2012 m. R. Auškalnytė pradėjo koncentruotis daugiau į tekstinį meną, jungti grafiką su vaizdo ar įvairiais performanso elementais. Ją įtakoja grafikos procesai, kurie veda prie naujų ir senų idėjų jungimo ar transformacijų. Galima aptikti tam tikrų kultūros paveldo ar procesų apraiškų, pavyzdžiui, jau minėti pašto ženklai – tai tarsi duoklė Pamario kraštui, nes juose interpretuoti ir stilizuoti delmonų piešiniai.

Šilutiškiams jaunoji menininkė pristato parodą „Grafika“. Tai itin subtilus plokščiaspaudės grafikos technikos – litografijos – pristatymas. Kuo ši technika ypatinga? Litografijos pagrindas yra litografinis akmuo (klintis), kuris yra jautrus riebalams. Spausdinamieji elementai piešiami riebiu litografiniu tušu arba litografuotu pieštuku dvejopai: tiesiai ant šlifuoto akmens arba litografiniame popieriuje. Dailininkas piešia akmens paviršiuje, tuomet ėsdina spaudos formą rūgštimi. Piešinys, sukurtas litografiniame popieriuje, atspaudžiamas ant akmens. Rūgštis nepaveikia įriebintų akmens vietų, o prie sudrėkintų vietų, kurias ji paveikia, nelimpa spaustuviniai dažai. Litografijos proceso etapus iliustruoja ir aprašymai bei fotografijos.

Parodoje eksponuojami darbai įrodo, kokia gali būti intensyvi ir daug sakanti juoda spalva, paveikta subtilaus apšvietimo ir šviesos šaltinių. Vienas įdomiausių darbų – tai grafika, sujungta su instaliacija ir pavadinta „Šešios naktys Utö saloje“. Sukurtas piečiausioje Suomijos saloje, Utö, vykusios menininkų rezidencijos metu (2016, kovas). Šis kūrinys reprezentuoja naktis saloje, kada visos šviesos būdavo išjungtos ir telikdavo švyturio skleidžiami šviesos ruožai, kurie tarpais apšviesdavo salos paviršių. Argi tai neprimena Pamario krašto? Kai žvejai pasimetę tamsioje naktyje ieškodavo mažo šviesos šaltinio, kuris kviestų juos grįžti į jaukius namus.

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje eksponuojamus R. Auškalnytės darbus galima pamatyti iki liepos 15 d.

Kūrybos darbai, skirti artimiesiems

Šilutėje, pas senelius, prabėgo tapytojo ir architekto Manto Maziliausko pačios gražiausios vaikystės akimirkos. Deja, šių brangių žmonių jau nebėra. Liko tik prisiminimai, nuojautos, emocijos, kurios inspiravo menininką sukurti ir Šilutei dovanoti savo kūrybos darbų parodą.  Nors  M. Maziliauskas vengia žodžio paroda, vietoj jo vartoja – kūrybos veiksmas.

Simboliška, kad šis meninis siužetas paslaptingu pavadinimu „Svečių kambarys arba Nemirtingumas. Tapyba, architektūra ir erdvė“ pristatytas Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos patalpose (Tilžės g. 12). Būtent iš čia galime žvelgti į kitoje gatvės pusėje esantį namą, kur  būsimasis menininkas buvo šiltai priimamas ir laukiamas kiekvieną vasarą.

 Šiandien M. Maziliauskas gyvena ir kuria Vilniuje, su žmona augina tris vaikus. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos bakalauro, menų magistro ir architektūros studijas. Nuo 1990 m. dalyvauja parodose. 2011 m. J. Vienožinskio dailės mokykloje (Vilnius) įkūrė ir vadovauja studijai „Architektūra. Nuo Pajautos iki Rakto“.

Šilutėje veikiantį kūrybos veiksmą menininkas pristato šiomis mintimis: „Apmąstant pasitinkančią parodinę erdvę, ją matyčiau kaip galimo susitikimo kambarį. Nors ir trumpam, bet surengiant parodą, iš dalies tampi vietos bei vaizdo šeimininku. Siekiamybė – svetingo šeimininko. Atsiranda Kita ir ta pati Vieta. Parodoje rodoma tapyba, architektūra ir kiti daiktai. Jie kuria erdvę. Per tai apmąstoma metafizinė svečių kambario, kaip bendros dalijimosi erdvės, reikšmė. Kūriniuose ir jų deriniuose vystant savitą simbolių kalbą, kuri jungiasi su archajiškomis baltiškomis bei bendražmogiškomis mitologinėmis sandaromis, pakviečiama į nebūtą pasaulio stebėjimo vietą“.

Kiekvienas gali tapti šio kūrybinio veiksmo veikėju. Tereikia iki rugpjūčio 2 d. apsilankyti Tilžės g. 12 esančiose patalpose.