Aukštumalos pelke jau galėsime pėdinti nesušlapus kojų

Nuorūkos – pelkėje turistų paliktas „turtas“

Prieš atidarant pažintinį taką Lietuvos gamtos fondo ir Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Jūratė Sendžikaitė parodė keletą maišelių, kuriuose buvo prieš šią šventę gamtosaugininkų surinktos šiukšlės ir daugybė nuorūkų, kurias išmėtė lankytojai. Ji sakė, kad paskutinį kartą šiukšlės buvo surinktos prieš savaitę, tad tai, kas dabar surasta, esą tik savaitės trukmės turistų paliktas „turtas“.

„Yra skaudu, jog dabar orai Lietuvoje yra karštesni, mažiau kritulių, pelkė išsausėjusi, todėl didesnė gaisrų tikimybė, - kalbėjo J. Sendžikaitė. – Kiekviena ši cigaretė gali sukelti gaisrą. Štai radome ir šampano butelį, kavos indelių ir kitokių buvusių gėrybių – iš jų galime sužinoti Aukštumalos pelkės lankytojų racioną. Tik tokios mano demonstruojamos „reklamos“ gali paveikti lankytojus. Jiems noriu pasakyti, kad tai, ką atsinešė į pelkę, svėrė žymiai daugiau, tad gali tuos likučius ir išsinešti“.

Ekskursija pažintiniu taku

Atidarius pažintinį taką, visi šventėje dalyvavę gamtos bičiuliai buvo pakviesti ekskursijon į Auštumalos aukštapelkę. Keturias grupeles, maždaug po dešimt žmonių, lydėjo gidai. Vienas iš tokių gidų buvo projekto vadovo asistentas, Lietuvos gamtos fondo ir Gamtos tyrimo centro biologas Leonas Jarašius.

Pažintiniame take įrengta keletas stendų, kuriuose pateikta informacija apie europinės svarbos buveines, gamtines vertybes, vandens kanalus. Jau anksčiau buvo pastatytas vienas apžvalgos bokštelis, dabar tako pabaigoje atsirado antras toks statinys, nuo kurių atsiveria įspūdinga aukštapelkės panorama.

Pasak L. Jarašiaus, Aukštumala yra viena didžiausių pelkių ne tik Vakarų Lietuvoje, bet ir visos Lietuvos teritorijoje. Kartu su šalia esančiu durpynu pelkė užima daugiau nei 2 500 ha plotą.

L. Jarašius pristatė ir šios pelkės istoriją. Nuo XIX a. pabaigos šalia esančiuose Traksėdžiuose veikia fabrikas, apdirbantis iš Aukštumalos pelkės durpyno kasamas durpes. Nuo 1820 metų pradėtas pelkės sausinimas, iškasti 3 kanalai. 1888-aisiais pradėta pelkės kolonizacija – buvo sudaryti sklypai po 3 ha su dviem trobom, kurias išsimokėtinai vokiečių valdžia atiduodavo iš Rytprūsių atsikeliantiems vokiečiams.

Aukštumalos pažintinis takas, kurio ilgis – 1 740 metrų, įkurtas Aukštumalos telmologiniame draustinyje. O draustinis įsteigtas norint renatūralizuoti ir išsaugoti Aukštumalos pelkinę ekosistemą. Pažintiniame  take lankytojai susipažįsta su pelke, jos formavimusi, aukštapelkei būdingais augalais bei gyvūnais.

Taką, kuris vingiuoja buvusia kūlgrinda, sudaro vienpusis 11 stotelių maršrutas su informacija. Kūlgrinda – XVIII a. palikimas, kai buvo nutiestas kelias skersai pelkės, tam kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2 000 žmonių – pelkininkų, kurių dalis, kaip ir Bismarko kolonijos pionieriai, augino bulves bei kitas daržoves ir jas eksportavo į Rytprūsius, o kiti dirbo durpyne.

Aukštumalos aukštapelkėje aptiktos europinės svarbos buveinės, kurios atitinka „Natura 2000“ buveinių klasifikaciją ir kurias būtina tausoti bei išsaugoti. Tai natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti lapuočių miškai. Buveinėse aptikta nemažai augalų bendrijų, tarp kurių 2 įtrauktos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą. Aukštumalos aukštapelkėje aptikta 175 aukštesniųjų augalų rūšys, iš kurių net 5 įtrauktos į Raudonąją knygą.

Pelkėje yra aptiktos 78 vabzdžių, 6 varliagyvių, 5 roplių faunos rūšys. Paukščių (veisimosi metu) buvo stebimos 88 rūšys, iš jų 17 įtraukta į Raudonąją knygą. Taip pat 17 rūšių yra įtrauktos į ES Paukščių apsaugos direktyvą. Žinduolių pastebėtos 26 rūšys. Į Raudonąją knygą įtrauktos 4 rūšys.

Aukštumalos pelkė yra retai lankoma žmonių, todėl ji įvairiems gyvūnams yra svarbi kaip poilsio bei maitinimosi vieta.

Pagrindinės grėsmės, kylančios Aukštumalos telmologinio draustinio ekosistemai, yra pelkės eutrofikacija, kurios priežastis – intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Iš natūralios pelkės, kurios plotas buvo beveik 2 500 ha, liko tik apie 900 ha. Ši dalis yra paskelbta telmologiniu draustiniu. O likusi… Belieka laukti, kuomet, baigus jos eksploataciją, t. y. durpių kasimą, ji taps ežeru.

Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus. 1900 metais vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą-monografiją „Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”, kuri 2002-aisiais buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista kitu pavadinimu „C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal” (K. A. Vėberis ir Aukštumalos aukštapelkė).

Pažintinis Aukštumalos aukštapelkės takas – tai reta ir unikali galimybė susipažinti su aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti, kad pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais ir klastingais turistų tykančiais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčiu itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams.

Lankytojams pelkėje nereikėtų užmiršti, kad joje gyvena paprastosios angys (gyvatės). Jų įkandimas turėtų neigiamų pasekmių žmonių sveikatai. Todėl nepatariama šių roplių gaudyti.

Projektas aukštapelkei atgaivinti

2013–2015 metais buvo įgyvendinamas projektas „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“. Projektą finansavo Europos Sąjungos LIFE+ programa, Lietuvos Respublika ir projekto partneriai.

Projekto tikslas – Aukštumalos telmologiniame draustinyje atkurti ir palaikyti tinkamą europinės svarbos buveinę - aktyvią aukštapelkės būklę.

Šiam tikslui pasiekti nuspręsta tvenkti aukštapelkę sausinančius senuosius barelinius ir magistralinius griovius. Tokiu būdu bus ne tik pakeltas gruntinio vandens lygis, sudarytos palankesnės sąlygos kiminų ir kitų aukštapelkėms būdingų augalų augimui, skatinamas durpėdaros procesas, sustabdyta durpių klodo mineralizacija, bet ir mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimas bei didinamas buveinės atsparumas gaisrams.

100 ha plote numatyta iškirsti ir pašalinti aukštapelkėms nebūdingą sumedėjusią augaliją ir taip sudaryti sąlygas įsikurti atviras aukštapelkių buveines mėgstantiems gyvūnams.

Projekte numatyti atkūrimo darbai pagerins vertingų natūralių distrofinių ežerų ir degradavusių aukštapelkių buveinių bei saugomų paukščių rūšių (tetervinai, tikučiai ir kt.) būklę.

Projekto įgyvendinimo metu buvo parengtas Aukštumalos telmologinio draustinio gamtotvarkos planas, suburta tarptautinė ekspertų grupė, sprendžianti aukštapelkės apsaugos klausimus, paruošti vietiniai gamtos gidai, galintys supažindinti visuomenę su aukštapelkės ekosistema, jos gyvenimu ir vertybėmis ir t. t.