Bitėnų vaidila išėjo...
Visą gyvenimą nuoširdžiai dirbęs ir tikėjęs žmonėmis, ramiai ir oriai pirmadienį, liepos 11 dieną, K. Žemgulis išėjo į Amžinybę
Gimė K.Žemgulis žemaičių ūkininkų šeimoje 1928 metų gruodžio 25 dieną dabartiniame Klaipėdos rajone, Toliotų kaime. Džiaugėsi žeme ir gamta, tad pasirinko agronomo profesiją, kurios paslapčių mokėsi Plungės, o vėliau Klaipėdos žemės ūkio technikume.
Likimas lėmė patekti į Saugų vaikų globos namus, kur dirbo agronomu instruktoriumi. 1956 metais čia sutiko būsimą žmoną Birutę, su kuria 1958 metais ir susituokė. Užauginę tris vaikus, drauge juodu nugyveno gražų ir pasmingą gyvenimą.
Netrukus baigęs Klaipėdos pedagoginę mokyklą, kaip ir žmona Birutė, Kazimieras tapo pradinių klasių mokytoju. Padirbėję keliose mokyklose, 1966 metais šeima atvažiavo į Bitėnus, kur gavo darbo dviem pradinių klasių mokytojams ir būstą šeimai. Po kelių metų, sumažėjus mokinių skaičiui, K.Žemgulis ėmė dirbti Lumpėnų aštuonmetėje mokykloje. Čia jis mokė matematikos, muzikos, taip pat buvo pradinių klasių mokytoju. 1992 metais mokytojas Kazimieras išėjo į užtarnautą poilsį.
Nuo 1981 metų Kazimieras tapo pagrindiniu besikuriančio, o vėliau gausiai lankomo, Martyno Jankaus muziejaus puoselėtojos ir jo sielos žmonos Birutės talkininku, patarėju ir padėjėju. Drauge juodu rasdavo geriausią vietą naujam eksponatui, drauge tarėsi, kaip geriau pristatyti Mažajai Lietuvai nusipelniusį spaudos ir kultūros darbuotoją.
Retas, atvykęs į senojoje Bitėnų mokykloje įkurtą M.Jankaus muziejų, nepasijausdavo čia kaip patekęs į artimųjų namus. Retas svečias nebuvo pavaišintas kvapnia jų sode auginamais augalais plikyta arbata. Būta ir Bitėnų medaus, kurį iš šių vietų pievų ir miškų sunešė į jų sode įkurdintus avilius darbščiosios šių vietų darbininkės. Kazimieras puikiai mokėjo su jomis sutarti ir už tą meilę bitelės jam gausiai atsilygindavo.
Kazimieras mylėjo savo sodą, mišką, Rambyno kalną, užliejamas lankas. Jis džiaugėsi kiekviena jam Apvaizdos suteikta gyvenimo akimirka būti gamtoje, nebojant pastaruoju metu pašlijusios sveikatos. Dažnas panašų į senąjį vaidilą anksti ryte galėjo išvysti einant šių vietų keliais ir takeliais: jis negalėjo nepamatyti pavasarį sprogstančių medžių, parskridusių ir netoliese perinčių gandrų ar nepasidžiaugti pradėjusiomis sirpti uogomis.
Visą gyvenimą nuoširdžiai dirbęs ir tikėjęs žmonėmis, ramiai ir oriai pirmadienį, liepos 11 dieną, jis išėjo į Amžinybę.
