„Gyvūnų užuovėja“ – jaunų žmonių komanda, gelbėjanti gyvūnus

Noras gelbėti gyvūnus atsirado paauglystėje

„Gyvūnus gelbėju jau beveik 6-erius metus. Tačiau tai, jog savo veikla noriu užsiimti viešai, supratau tuomet, kai vieną dieną radau siaubingai sergantį katiną, o jo gydymo sąskaita siekė 100 eurų. Atėjo suvokimas, jog aš viena, viską finansuodama iš savo kišenės, ilgai negalėsiu to daryti“, - pasakojo Andželika.

Gyvūnų gelbėtojos kelio pradžia, tikriausiai, buvo tokia pati, kaip ir visų paauglių – viską finansuodavo jos brangiausias žmogus – tėtis bei tuometis merginos vaikinas. „Sulaukusi pilnametystės išvykau dirbti į Vokietiją. Iš pradžių sekėsi gana neblogai, tačiau vėliau ėmiau uždirbti daug geriau nei pradžioje, tad stimulas eiti savo pasirinktu keliu buvo tik dar didesnis“, - džiaugėsi mergina. Pasak jos, praktiškai visus šiuos metus ji dirba viena. Stipresnė komanda susirinko tuomet, kai ji nusprendė galutinai įkurti gyvūnų gelbėjimo organizaciją „Gyvūnų užuovėja“, kurios devizas: „Priglaudęs gyvūną Tu nepakeisi pasaulio, bet Tu pakeisi jo pasaulį amžiams“.

„Komandos narių galėčiau surinkti beveik 10, o gal net ir daugiau. Tačiau visų pagalba skirtinga, bet tuo pačiu ir be galo reikalinga. Naujų komandos narių taip pat su malonumu laukiu. Kažkokių ypatingų kriterijų jiems nekeliu, bet vieną tvirtą žinau – mano komandoje nebus garbėtroškų. Čia mes dirbame ne dėl liaupsių ar skambių antraščių laikraščių puslapiuose – čia mes gelbėjame gyvūnus, kurie patys sau negali padėti. Tad labai laukiu gyvūnus mylinčių naujų komandos narių“, - prisijungti prie „Gyvūnų užuovėjos“ kolektyvo kvietė Andželika.

Organizacijai į ratus kaišomi pagaliai, tačiau jų niekas nesustabdys

Besikalbant Andželika prisiminė dar visai nesenus, vietinėje spaudoje paviešintus įvykius, kuomet jos organizacijos nariai buvo apkaltinti vieno šuns savavališku atėmimu iš šeimininkų, prisidengus kitos Šilutėje veikiančios organizacijos vardu.

„Ši istorija buvo plačiai aprašyta viename vietiniame laikraštyje. Straipsnis gražus, tačiau vis tiek buvo nepraleista proga įgelti mums paminint tai, jog mes neva savavališkai pasiėmėme tą šunį. Ilgai apie tai nekalbėsiu, tiesiog noriu patikinti, jog ši istorija dar tikrai nesibaigė, ir tas šuo pas jį skriaudusius šeimininkus tikrai negrįš“, - tvirtai pareiškė mergina. Pasak jos, tai jai labiausiai įsirėžusi gelbėjimo istorija per visą jos darbo laiką. Andželika pasakojo, jog pati šeimininkė jiems šunį atidavė geranoriškai, tačiau jau tą pačią dieną policijos komisariate parašė pareiškimą, kuriame nurodė, jog šuo buvo išplėštas iš jos savavališkai. Tad „Gyvūnų užuovėjos“ komanda nuo tos dienos mina komisariato slenksčius įrodinėdama, jog jie nėra gyvūnų grobėjai, o tik taikūs gyvūnų gelbėtojai.

Andželika prisiminė dar vieną atvejį, kuomet turėjo nemažą pulką išgelbėtų, tačiau smarkiai sirgusių kačiukų. „Tai buvo labai sunkus tiek morališkai, tiek psichologiškai metas. Kasdien mažuosius vežiau į veterinarijos gydyklą, rūpinausi jais, tačiau, kad ir kaip bebūtų skaudu, nė vienas jų neišgyveno. Ir baisiausia, jog tai yra didelio žmonių abejingumo pasekmė – būna pamestinukų išdurtomis akytėmis, pūliuojančiomis atviromis žaizdomis, apie didelį badą net nekalbu“, - graudinosi mergina.

Šilutėje organizacijai mielai padeda geros valios žmonės

„Didžiausius padėkos žodžius noriu tarti savo komandos nariams: aktyviajam Vyteniui, mūsų šauniajai fotografei Karolinai, visiems draugams, kurie prisideda prie teritorijų tvarkymo, taip pat didžiulį ačiū tariu mūsų draugei Indrei už informacijos sklaidą spaudoje, ir taip pat – mus palaikantiems ir skatinantiems eiti tolyn žmonėms. Jūs visi esate mano varomoji jėga“ – džiaugsmu tryško Andželika.

Mergina taip pat atskirą ir pačią didžiausią padėką norėtų tarti, jos nuomone, svarbiausiems komandos nariams – Rimutei Vismantienei bei verslininkui Sauliui Stankevičiui.

„Už šių žmonių jaučiuosi kaip už tvirtos mūro sienos. Saulius mums ne vieną kartą besąlygiškai padėjo tiek finansiškai, tiek ir fiziškai gelbėjant paukščius bei kitus gyvūnus. Jis niekada nėra atsisakęs mums padėti, visada jam galiu skambinti ir žinau, jog sulauksiu pagalbos. O ji gelbėjant sužeistus paukščius – neįkainojama. Jo patarimų dėka mano namuose atsigavo mano augintinis gandriukas Andriukas, o kur dar jo pagalba kerpant mūsų globoje buvusią Pietų Rusijos aviganę Colą, kurią parsivežėme iš Kėdainių karantinavimo tarnybos. Noriu ištarti jam dar kartą didžiulį ačiū“, - šypsosi Andželika. - Savo ruožtu noriu atskirai padėkoti savo komandos narei bei mano sielos draugei Rimutei Vismantienei. Tai mano nuostabioji pagalbininkė. Galiu sau leisti sirgti, išvykti aplankyti savo artimųjų ar tiesiog pasiimti laisvadienį – žinau, jog visus mano darbus perims būtent Rimute. Ji visada apsiima didžiąją dalį darbų. Visada buvau įsitikinusi, jog niekada gyvenime nesutiksiu antros tokios kaip aš – pasirodo, jog klydau. Sutikau, jus, Rimute, ir dėl to esu be galo laiminga. Dėkoju jums už jūsų begalinę pagalbą, paguodą sunkiu momentu ir visapusišką palaikymą. Niekada šito nepamiršiu“.