Onines švęs penkiolika Natkiškių seniūnijos Onučių

Šokiuose nesilankydavo, nes tarnavo pas ūkininkus

Ona Kesarauskienė Natkiškių seniūnijoje pagal amžių yra vyriausia Ona. Liepos 17-ąją jai sukako devyniasdešimt vieneri.

Natkiškiuose jau yra tapę tradicija Oninių proga rengti šventes „Šventa Ona – duonos ponia“. Įdomu, kaip Oninės būdavo švenčiamos O. Kesarauskienės jaunystės laikais?

„Nešvęsdavome, buvo blogi laikai, - atsiduso pašnekovė. – Tėvukas buvo miręs, mamytė viena augino du vaikus. Gyvenome Žygaičių kaime“.

Ten vis dėlto būdavo vakaronės, bet tuomet Onutė Bartušytė buvo per daug jauna eiti į šokius, o kai tapo mergina, maždaug 1940 metais, išvežė ją tarnauti pas ūkininkus į Klaipėdos kraštą. Pas svetimus žmones praleido dvejus metus. Atliko įvairius lauko darbus, tais laikais rankomis melždavo dešimt ir daugiau karvių.

Ištekėjo būdama dvidešimties metų, užaugino penkis sūnus ir dukrą, vienas jau yra miręs. Vyras buvo vardu Juozas, kilęs iš Sartininkų. Susituokę iš pradžių nuomojosi kambarį pas žmones, paskui kolūkio pirmininkas Ropkojų kaime davė namą, kuriame ir dabar tebegyvena. Vyras ganydavo kolūkio karves, o laisvu metu tapdavo batsiuviu. Eidavo per žmones, ten būdavo pakankami darbo.

Pasidomėjome, kodėl būtent Juozą Ona išsirinko sau į vyrus. Gal nerūkė, negėrė? „Ir rūkė, ir truputį išgerdavo. Per šešiasdešimt bendro gyvenimo metų visko buvo, ir jau vienuolika metų, kai jo nebėra. Mirė būdamas 87-erių metų“, - pasakojo O. Kesarauskienė.

Du jos sūnūs gyvena Natkiškiuose. Antanas dirba gaisrinėje, Juozas renka pieną iš gyventojų. Dukra Danutė gyvena Jonavoje, dirba vaikų darželio direktore. Algis – taip pat Jonavoje, pastaruoju metu neturi darbo, tai savaitgaliais atvažiuoja į Ropkojus ir  slaugo mamą.

Seniūnė Vilyta Sirtautienė, su kuria kartu lankėmės O. Kesarauskienės namuose, pakvietė ją atvykti į Oninių šventę Natkiškiuose. Seniūnė išreiškė viltį, kad sūnus tikrai ją ten nuveš.

Šeimą su 11 vaikų vos neištrėmė į Sibirą

Ona Meištininkienė rugsėjo 13-ąją turėtų sulaukti 77-ojo gimtadienio. Ji pasakojo, kad Onines švęsdavo visa didelė šeima kartu, nes augo vienuolika vaikų. „Švęsdavome ne tik prie stalo, šokdavome, turėjome savo muziką – patefoną, iš kaimo ateidavo toks vyrukas su akordeonu“ – prisiminė Ona.

Kaip didžiausią ir skaudžiausią savo gyvenimo įvykį O. Meištininkienė prisimena, kaip jų šeimą trėmė į Sibirą. „Nuvežė į Pagėgius, parą išlaikė ir paleido, - pasakojo pašnekovė. – Mama, kaip daugiavaikė motina, buvo apdovanota Raudonosios žvaigždės ordinu, tai todėl Pagėgiuose tuos, kurie mūsų šeimą atvežė, vyresni pareigūnai išbarė: „Kokią jūs turėjote teisę čia juos atvežti!“. Ir tie patys atgal į Ropkojus parvežė. Grįžę radome tuščius namus, viskas buvo išgrobstyta, kažkur išvežta. Į Sibirą norėjo išvežti visą mūsų šeimą, kurioje vienuolika vaikų. Viena mano sesutė buvo dar tik dviejų mėnesių – ir ją vežė“.

Su vyru Vladu susituokė 1961 metais, jau penkiasdešimt penkerius metus kartu, tad galėtų švęsti smaragdines vestuves. Pažintis su juo nebuvo netikėta ar staigi - kartu su Vladu ėjo į tą pačią mokyklą. Kodėl Ona išsirinko būtent jį? „Buvo geras žmogus, niekada nerūkė, dabar tik kartais buteliuką su svečiu išgeria“, - su šypsena kalbėjo Ona.

Jiedu užaugino sūnų ir dukrą, kurios jau nebėra – žuvusi. Likimo ironija – sūnus Gintautas vos nebuvo ištremtas į Sibirą, tai dabar gina tėvynę, gyvena Tauragėje ir jau daug metų tarnauja „Geležiniame vilke“ kariškiu. Prieš tai dirbo ginklų parduotuvėje Tauragėje.

Pasak O. Meištininkienės, sūnus jau domėjosi, kada Natkiškiuose bus Oninių šventė, ir pažadėjo mamą būtinai ten nuvežti.

Ona ir Vladas, nors jau ir sulaukę garbaus amžiaus, laiko tris melžiamas karves, už pieno litrą gauna po 12 centų ir taip prisiduria prie pensijos. Ona visą laiką ūkyje dirbo melžėja, girdė veršelius, Vladas vairavo traktorius „Belarus“ ir „T-150“.

„Penkiolikai Natkiškių seniūnijos Onučių noriu palinkėti daug sveikatos, nes jaunų yra mažai, beveik visos pagyvenusios. Būtų šaunu, kad daugiau jaunų šeimų krikštytų savo dukreles šventu Onos vardu. Bet kažkodėl jaunimui nebepatinka šis vardas. Šiais laikais prisigalvoja tokių vardų, kad jų nebegalima net klausytis. Deja, tokia mada, tokie laikai“, - pasakojo O. Meištininkienė.