Devyniasdešimtmetė Salomėja Merkevičienė vargų neskaičiuoja

Visada norėjo mokytis

Salomėja gimė Žemaičių Naumiestyje. Augo keturių vaikų šeimoje – trys sesės ir brolis. Gimdytojai turėjo duonos kepyklą, restoranėlį, arbatinę. Tėvas Vainuto bažnyčioje užėmė ir vargonininko pareigas. „Vaikystė buvo gera. Buvau jauniausia ir, ko gero, labiausiai mylima. Teko daug laiko praleisti kepykloje, kur visada darbai virė“, - pasakojo moteris.

Pirmose nuomojamose kepyklėlės patalpose buvo ankštoka, todėl šeima susirado didesnes patalpas, kurias šeimos galva stengėsi kuo geriau ir gražiau įkurti, nupirkti įrangos, kad tik jo žmonai būtų lengviau darbuotis.

S. Merkevičienė mokėsi Žemaičių Naumiesčio pradinėje. Baigusi keturis skyrius, mokslus tęsė Šilutės Vydūno gimnazijoje. „Mokiausi, kol atėjo Hitleris. Vėliau grįžau į Žemaičių Naumiesčio progimnaziją. Važiavau ir į Švėkšnos gimnaziją dviračiu. Neilgai ir ten mokiausi, nes po kelių dienų ten negrįžau, kadangi ten mokė anglų kalbos, o aš norėjau prancūzų ir vokiečių. Norėjau mokytis Kauno vakarinėje mokykloje. Tačiau pildydama prašymą ne ten padėjau kablelį, todėl manęs nepriėmė. Padariau dvejų metų pertrauką. 1947-aisiais baigiau Šilutės Vydūno gimnaziją. Buvo II laida“, - savo prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Išvežė į Sibirą

Praėjus metams po mokslų baigimo, moteris ir jos šeima buvo išvežti į Sibirą. Ten praleido dešimt metų. Tremties metais susipažino su Viktoru. Pora susilaukė sūnaus Gedimino. Anot šilutiškės, tremtyje jaunam žmogui nebuvo taip baisu. Ji puikiai prisimena, kad po darbų net pašokdavo, tik vyresnieji tuo metu melsdavosi. „Vyras anksčiau gavo leidimą išvykti iš Sibiro. Tai padarė su apgaule. Sakė neva važiuoja tėvų aplankyti, bet taip ir dingo iš mano gyvenimo“, - pasakojo Salomėja.

Į tėvynę ji grįžo su ketverių metų sūnumi ant rankų. Ketino įsikurti Vilniuje, tačiau nepavyko prisiregistruoti. Todėl keliai atvedė į Šilutę. Čia tik išlipusi iš autobuso sutiko pažįstamus žmones. Padedant giminaičiams, ji įleido savo šaknis pamario krašte. Pati savo jėgomis susitvarkė butą trečiame aukšte namo, kuriame gyvena ir dabar.

Tame pačiame name gyveno ir viena šeima, kuri padėjo ne kartą. „Mirė mano tėvas. Neradau, kur jo pašarvoti. Tai kaimynystėje esančio buto šeimininkė pati atėjo ir pasiūlė jį pašarvoti jos bute. Paskui buvo net taip, kad nusipirkau paršiuką. Laikiau jį pačios pastatytame tvartelyje. Paskui tos pačios šeimos vyras pasiūlė jį laikyti jų tvarte. Vis galvojau, iš kur gauti pinigų, kad galėčiau su jais atsiskaityti. Tos šeimos moteris labai sirgo. Nutiko taip, kad ji mirė. Ji buvo antroji Albino žmona. Pirmąją jis taip pat palaidojo“, - kalbėjo senolė.

Gyveno drauge su daina

Vėliau tyčia ar ne Albino kiaulės šėrimas sutapo su Salomėjos paršiuko šėrimo laiku. Tvarte jie vis susitikdavo, pasikalbėdavo. Ir vieną dieną nutiko taip, kad jie susiporavo, mat Albinas pasipiršo. Užaugino jie drauge savo vaikus.

Moteris dirbo įvairiose darbovietėse -  teisme sekretore, rajono kooperatyvų sąjungoje buhaltere, komunaliniame ūkyje, pas buitininkus, hidraulinių pavarų gamykloje. Vis norėjo kuo daugiau uždirbti.

Kad ir kaip jai gyvenime buvo sunku, gyveno drauge su daina. Penkiasdešimt metų dainavo Šilutės mišriame chore, vėliau – bendrijos „Heide“ chore. Ne vienoje šalyje jai teko su kolegomis koncertuoti.

Visada mėgo spręsti kryžiažodžius. Net su vyru drauge tai darė. Moteris iki  šiol daug skaito. Itin šviesaus proto senolė sakė, kad  pasaulio geografijos atlase daug jai reikalingos ir įdomios informacijos randa.

Kiekvieną rytą valgo avižinę košę, duonos riekelę su česnaku ir keptą kiaušinį. „Gyvenime skendau net keturis kartus. Išsigelbėjau net Sibire, kada įkritau  tarp ledų sangrūdų. Tada net pirštai buvo kruvini, patyriau daug streso“, - kalbėjo jubiliatė. Anot jos, nėra jokios ilgo gyvenimo taisyklės.

Džiaugiasi jubiliatė trimis anūkais ir labai laukia proanūkių.