Kunigo išpažintis: be nutylėjimų apie šeimą ir saldžias nuodėmes

 Anaiptol, į susitikimą Vilniuje tiesiai iš pajūrio jis atrieda apynauju automobiliu, rankoje laiko išmanųjį telefoną.

Prisėdęs šnekėti jis šypteli – Kintų ir Saugų parapijoms vadovaujantis kunigas puikiai žino, kad kai kuriems dvasininkams jis nepatinka ne tik dėl šiuolaikiškumo ir pasaulietiško požiūrio į religiją, bet ir dėl to, kad į Kintų parapiją tikinčiuosius jis bando pritraukti ne tik skambiais pamokslais, bet ir visuomenine veikla – rengiamais muzikos festivaliais, teatru, tapyba.

Kunigystės pradžia buvo netikėta

Mindaugas užsiima tokia veikla todėl, kad jam ir pačiam muzika nėra svetima – visai neseniai jis uždainavo kartu su garsiu operos solistu Liudu Mikalausku. Kaip jis pats juokiasi – tokiu būdu išgarsino Liudą. Reikia pastebėti, M.Žilinskis turi puikų humoro jausmą.

Kunigas uždainavo su operos solistu L. Mikalausku Bet kaip nutiko taip, kad išvaizdus vyras tapo kunigu ir kas paskatino jį beatodairiškai tikėti aukštesnesnėmis jėgomis?

 „Jei man kas nors paauglystėje būtų pasakęs, kad aš būsiu kunigas, būčiau tik nusikvatojęs. Negalvojau apie tai.

Tiesa, į visuomeninę veiklą bažnyčios chore aš įsitraukiau gan anksti, nes norėjau duoti savo tarnystę bažnyčiai – pats jutau, kad man gera ten būti. Apie dešimt metų ten grojau.

Kai atėjo laikas rinktis, kuo būti, svarsčiau apie du kelius – karo akademiją ir teologiją.

Pasirinkęs pastarąją nė kiek nesuabejojau ir nepasigailėjau. Esu laimingas, būdamas kunigu.

Nors, neslėpsiu, pradžia buvo sunki. Kai atėjau į pirmąsias pamaldas Kintuose, praradau amą – bažnyčioje sėdėjo penki žmonės. Supratau, kad taip būti negali.

Ėmiau ieškoti kelių, kaip pritraukti į parapiją daugiau žmonių, kaip laikyti mišias bent jau apypilnei bažnyčiai. Taip pat skaitykite: Du klebonai baikeriai: „Motociklas yra Dievo kūrinys“ Kunigas Algirdas Toliatas: „Nebijau jokių klausimų“ Ėmiau organizuoti daugiau veiklos. Bažnyčia man yra ne tik pastatas. Bažnyčia – tai žmonės, todėl kartu su parapijiečiais joje organizuojame įvairius užsiėmimus – dainuojame, tapome, rengiame muzikos festivalius, išvažiuojamąsias stovyklas.

Man smagu, kad tokia veikla pradėjo pritraukti daugiau tikinčiųjų“, – dėstė kunigas.

Neįsivaizduoja gyvenimo be žmonos

M.Žilinskis tikino, kad jam visuomeninėje veikloje itin padeda jo žmona Laura, kuri ilgus metus dirba renginių organizatore.

Iš pradžių atrodo šiek tiek keistoka, kad po kaklu skaistutę segintis kunigas kalba apie žmoną ir šeimą, tačiau stebėtis nėra dėl ko – liuteronų kunigai turi teisę kurti santuoką ir šeimą.

„Mano pažintis su žmona buvo gana įdomi. Susipažinome vienuose Šventojo rašto skaitymuose.

Labai nustebau, kad ji labai gražiai perskaitė. Negalėjau patikėti, kad kažkas galėjo tai padaryti geriau už mane. Kurį laiką mes vis apsižodžiuodavome, kol galiausiai bendras darbas prieš daugiau nei dvylika metų sujungė taip, kad tapome šeima.

Dabar auginame aštuonerių sūnų Rapolą. Su juo drauge sportuoju, važiuojame slidinėti.

Ar man reikalinga šeima? Žinoma. Nelabai galiu įsivaizduoti gyvenimo be savo žmonos, diskusijų ir pokalbių su ja.

Man labai patinka, kad ji kritiškai į mane žiūri, visada pataria, net sutramdo, jei kažką imu kalbėti neteisingai ar tiesiog per daug.

Labai tikiu, kad mudu nugyvensime labai gražų gyvenimą kartu. Tiesa, net jeigu nutiktų taip, kad mūsų gyvenimas nesusiklostytų, tai nebūtų baisiausia pasaulyje nuodėmė.

Liuteronų kunigai laimina santuokas. Jie tai daro ne tik pirmą kartą, bet ir antrą, trečią. Jie, kaip nuoširdūs tėvai, leidžia vaikams bandyti dar kartą ir ieškoti tikrosios laimės“, – tvirtino kunigas.

Gyvena iš Šventosios dvasios

Ar kunigai turi silpnybių? Ar jie mėgsta važinėtis naujais automobiliais ir už kokius pinigus tai daro? Juk atlyginimų jie negauna, o aukų sulaukia taip pat ne iš kiekvieno parapijiečio.

„Pasakysiu atvirai – neturiu ypatingų silpnybių. Nesu vardinių drabužių vergas. Gal ir norėčiau turėti naują automobilį, tačiau vos pravažiavus kelis šimtus metrų, ji jau nebus nauja.

Gyvena kunigai iš Šventosios dvasios. Mes niekada nesakome, kiek reikia mokėti už vieną ar kitą sakramentą, tačiau žmonės duoda tiek, kad mums pakanka.

Nereikia pamiršti, kad turiu daugybę papildomų darbų, kurie man leidžia užsidirbti. Laisvesniu laiku verčiu tekstus iš vokiečių kalbos, prisidedu prie renginių organizavimo.

Šventa dvasia leidžia sudėlioti laiką taip, kad spėčiau kunigystę suderinti su darbais, kurie man tiesiogiai neša pelną.“

Lietuvos vyrai kelia nuostabą

Kunigystė Mindaugą išmokė kantrybės. Bendraudamas su vyresniais tikinčiaisiais jis išmoko įsiklausyti į jų problemas ir suvokti, kad visa tai nėra problemos, o tik užduotys, kurias reikia išmokti spręsti.

Viską gyvenime jis gauna per patirtis. Net pamokslai, kuriuos skaito bažnyčioje, yra pateikiami su realiais pavyzdžiais, apie tikrus žmones, kurie gyvenimą mato iš vienos ar kitos perspektyvos.

Ar Mindaugo šeima didžiuojasi, kad jis tapo kunigu? „Tėvai man visada leido rinktis tai, ką aš norėjau. Jie niekada neprieštaravo mano sprendimams.

Tiesa, įdomiausia tai, kad aš mamai visada liksiu sūnumi. Ne kunigu, kuris skaito pamokslus, bet tuo berniuku, kurį reikėdavo kelti į mokyklą, auklėti ir drausminti.

Žinau tik dėl vieno – ji džiaugiasi, kad netapau emigrantu arba eiliniu prasigėrusiu jaunuoliu. Man labai gaila dėl Lietuvos vyrų – juk aš esu vienas iš jų. Per daugiau nei dešimtmetį sutuokiau daugiau nei 20 tarptautinių porų ir tik viena iš jų buvo tokia, kai tuokėsi vyras lietuvis su užsieniete. Visos kitos santuokos – lietuvių moterų su užsieniečiais.

Tai baisi problema. Provincija skęsta alkoholizmo liūne. Sutinku, kad vyras turi likti vyriškas, bet gerti degtinę niekada nebuvo ir nebus vyriška.

Baisu dienos metu matyti girtutėlius besišlaistančius potencialius jaunikius. Juos pamačius, nė kiek nesistebi, kodėl lietuvės ieškosi užsieniečių.

Reikia atkreipti dėmesį, kad nutekėjusios į svetimą kultūrą ir kraštą, lietuvės neranda laimės – reta kuri jaučiasi laiminga, ištekėjusi už kitataučio“, – tvirtino kunigas.