Mačiusi gyvą Hitlerį vilkytiškė atgal nesižvalgo

Žinojo, kas yra darbas

Iškilaus jubiliejaus, spalvingos gyvenimo brandos šventės proga atskubėjo ją pasveikint ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos, Saugų seniūnijos atstovai. Su nuoširdžia šypsena priėmusi sveikinimus, ji tarė padėkos žodžius, teigė, kad tai ją labai nudžiugino ir labai pamalonino.

Ilgas žmogaus amžius – didžiulė Dievo dovana. Ypač tada, kai senkant fizinėms jėgoms, žmogui dar duota išsaugoti sveiką protą ir gyvenimo geismą. Tokia tebėra vilkytiškė. Nors ji išgyveno daug vargo nuo mažens, šiandien jaučiasi mylima.

Jubiliatė gimė Telšių rajone. Likimas jai išbandymų negailėjo. Vos sulaukusi dvejų, neteko tėvo, jis mirė. Po penkerių metų anapilin iškeliavo ir jos mama.

Maža, išraiškingų bruožų mergaitė tarnavo pas ūkininkus, dirbo įvairiausius darbus. Baigė ji ir keturias klases, išmoko skaityti, skaičiuoti. Todėl vienas iš jos gyvenimo džiaugsmų ir buvo knygos. Perskaitė jų krūvą. „Vilius Karalius“, „Aukštųjų Šimonių likimas“ ir daugelis kitų, klasika tapusių kūrinių, jai gerai žinomi.

Dar ir šiandien puikiai  prisimena vokiškus ir rusiškus žodžius, kuriuos išmoko tarnaudama pas ūkininkus.

Puldinėjo rusų kariai

Karo metu daug įtampos patyrė. Puldinėjant rusų kariams, ji apsirengdavo skarmalais, išsipurvindavo veidą, kad atrodytų labai netvarkinga. Atėję neprašyti svečiai jos nelietė ir sakydavo, kad čia netvarkinga mergina.

Valgė pašnekovė taip pat ne paukščių pieną. Anot jos, virė bulves su lupenomis ir druska arba iš miežinių miltų, vadinamąją kleckynę.

Matė ji ir gyvą Hitlerį Klaipėdoje, Teatro aikštėje, prie Anikės skulptūros. Puikiai atsimena, kaip tada visi šaukė: „Hai Hitler“.

Tarnaudama Klaipėdos krašte pas vokiečius ji susipažino su Justinu iš Švėkšnos, kurio likimas buvo labai panašus. Vaikinas našlaičiu tapo dar visai mažas. Ilgai nelaukę jauni žmonės ir vestuves atšoko. Tada Stasei buvo 25-eri. Pasistatė savo namus Vilkyčiuose, užaugino keturias dukras.

Juokiasi senjorė, kad jos atžalos kaip ąžuolai - Alvyra, Danutė, Angelė ir Klevita. Džiaugiasi ji dabar septyniais anūkais ir 6 proanūkiais. Dar vieno proanūkio laukia gimstant.

Stebuklai lydėjo

„Gyvenime visko mačiau. Stebuklai lydėjo. Esu mušta ir karta, bet iki šiol gyva. Visada Dievu tikėjau. Dabar atostogauju. Laukiu, kol traukinys atvyks ir išveš ten, kur duonos kepti nereikės, kur ji jau bus gatava ir galėsiu ją valgyti su kava. Ir dabar atsimenu, kaip karves ganant batų kulnai nuskildavo ir kojos šaldavo “, - sakė senolė. Ji visus darbus mokėjo dirbti – akėti, arti, žolę pjauti, sėti ir t. t. Vyras buvo silpnos sveikatos, todėl dažnai visi rūpesčiai užguldavo jos pečius. Išgyveno pora keturiasdešimt metų. Negailestinga liga pasiglemžė jos sutuoktinį.

Dabar moteris gyvena su dukra Alvyra, kuri garbaus amžiaus mama nuoširdžiai rūpinasi.

Besiskirstant svečiams ir jubiliatei linkint ilgų gyvenimo metų, senolė pratarė, kad dar ne vakaras, kad ji ilgai dar nori gyventi ir tikisi sulaukti 100 metų.

Visuomet, kai sveikinami tokie ilgą gyvenimą nuėję žmonės, pirmiausia teiraujamasi apie jo ilgaamžiškumo receptą. Bet ar jis yra? „Daug dirbau. Buvau neišalkusi, bet ir nepersivalgiusi. Visada reikia gyventi linksmai, vargus stumti šalin ir džiaugtis. Gyvenimas yra visoks. Jame yra ir gero, ir blogo. Nėra namų be dūmų“, - atvirai atsakė jubiliatė.

Po tokių šiltų susitikimų nevalingai kyla įvairių minčių. Kaip dažnai trūksta tų garbių žmonių optimizmo, gyvenimo džiaugsmo, meilės ir pagarbos mus supantiems. Kaip nebemokame džiaugtis, kaip nebepastebime mielų dalykų, kaip atpratome juoktis iš mažų smulkmenų. Tapome surambėję, susirūpinę, pikti, pavydūs, susireikšminę...