Emigrantės, „naktinės plaštakės“ Linos išpažintis

„Kiek sumokėsite man už šį interviu? Juk čia ne šiaip pokalbis apie bet ką, aš čia savo dūšią atversiu visiems“,- pokalbį pradėjo jauna moteris. „Ne, juokauju, juk ne piniguose laimė, o jų kiekyje“,- šmaikštavo Lina. „Tik iškart pabrėžiu – jokios mano nuotraukos. Juk mano motina dar čia gyvena, o žinote, Šilutė – provincija, tai dar ją akmenimis užmėtys. Įdėkite vietoj nuotraukos juodą didelį tašką, jis pilnai atspindės mano visą gyvenimą. Tikiuosi supratote, ką noriu pasakyti“, - vėl pridūrė ji.

- Pradėkime nuo pradžių. Papasakok truputį apie savo vaikystę, šeimą.

- Nelabai turiu ką pasakoti. Mano šeima buvo motina, aš ir ketveriais metais jaunesnis brolis. Tiesa, dar „babūnė“ gyveno netoli mūsų namų, ji, ko gero, taip pat skaitėsi kaip mano šeima. Tėvo nesu net akyse mačiusi, bet ir mano brangiausioji motinėlė nelabai žino, kas tas tėvas - Algis, Vincas ar koks kreivas, šleivas Robis.

- Kodėl taip sakai?

- Todėl, kad turiu priežasčių taip kalbėti. Vaikystė – juodžiausias tarpsnis mano gyvenime. Motina niekada manęs nemylėjo, nes laiko neturėjo, todėl, kad vyrai jai buvo svarbiau nei aš. „Babūnė“ dar šiek tiek galvą paglostydavo, tik ji labai mane moralizuodavo, dėl to pas ją stengdavausi nueiti retai, nebent kai švelnumo reikėdavo...

- O brolį mama mylėjo?

- Taip, Andriukas - šventas vaikas. Neįmanoma buvo jo nemylėti. Jį visi mylėjo.

- Kodėl jį mylėjo, o tavęs ne?

- Į šį klausimą ir aš atsakymo neturiu. Vadinasi, kažkokia esu ne tokia, o gal buvau ne tokia, jei manęs nemylėjo.

- Gal buvai sunkus vaikas?

- Nepasakyčiau... Tiesiog gyvenau, o gal egzistavau taip, kaip mokėjau. Suaugusiųjų gyvenimą pradėjau, jei gerai prisimenu, nuo 14 metų. Tai, ko gero, ne taip ir anksti. Visada norėdavau patraukti vyrų dėmesį. Todėl dažydavausi ryškiai, naudodavau savaiminio įdegio kremą, kad nebūčiau balta pilkoje minioje. Figūrą turėjau gerą - nesiskundžiu, tačiau norint ją pabrėžti, reikėdavo gražių rūbų, o jų - neturėdavau. Skolinausi juos iš draugių, paskui stengdavausi negrąžinti joms. Supykdavo, neskolindavo daugiau. Tada sukdavausi per pigių rūbų parduotuves, tuo metu jos vadindavosi labdarinėmis. Dieve, kiek esu privogus ten, būčiau galėjusi net savo parduotuvę atidaryti. Taip ir gyvenau - nesigailiu. Baliai, festivaliai, namo negrįždavau po kelias paras.

- Kaip mama reaguodavo į tokį tavo elgesį?

- Mama? Niekaip. Ji ko gero net nepastebėdavo, kad manęs nėra. Esu negrįžusi beveik dvi savaites, man buvo berods 16 metų. Kavinėje „Magnolija“ susipažinau su tokiu tauragiškiu ir su juo išvažiavau į Tauragę. Dvi savaites ten „uliavojau“, būčiau buvus ir ilgiau, bet nusibodau jam, ir išmetė mane trečią valandą nakties iš buto.  Lauke - tamsu, pinigų nė cento neturėjau. Tai vienoje laiptinėje prasėdėjau iki ryto, o paskui ėjau „tranzuoti“. Šiaip ne taip sugrįžau į Šilutę. Parėjau namo. Mamos pirmi žodžiai buvo – ko grįžai valkata, kas tavęs čia laukia? Tada apsisukau ir išėjau pas „babūnę“. Gyvenau pas ją beveik du mėnesius, bet motina koją susilaužė ir paprašė, kad grįžčiau – grįžau.

- Kodėl grįžai? Sakei, kad močiutė buvo vienintelė, kuri tave mylėjo.

- Gamtos šauksmas, matyt. Pas „babūnę“, beje, amžiną atilsį jai, būdavo taisyklės, o jos mane nervindavo. Neklausydavau, tai ji verkdavo, visą vakarą dejuodavo. Labai erzindavo. O pas motiną – laisvė. Aš jau buvau pripratus gyventi kaip vilkiukas... Nebenoriu kalbėti apie vaikystę, einame prie reikalo.

- Skaudu prisiminti?

- Pabaikime. Juk sakiau.

- Kaip išvažiavai į Vokietiją?

- Ji mano svajonių šalis buvo visada. Kažkoks rojus atrodydavo. Net būdama šešiolikos metų esu pati prašiusi, kad mane supažindintų su suteneriais arba parduotų jiems ir išvežtų į Vokietiją. Rimtai. Atsimenu kaip šiandien. Tik, kadangi dar buvau  nepilnametė, visi bijodavo su manim prasidėti. Pirmą kartą išvažiavau pati, su „babūnės“ palaiminimu, būdama 18 metų, dirbti padavėja. Bet neilgai, kažkas įskundė, kad dirbu nelegaliai, ir už tai mane deportavo. Tiesa, pareigūnai mane visą parą uždarę laikė. Kameroje buvome keturios. Grynai, kaip kino filmuose rodo. Kamera didelė - joje aš, tokia negrė ir dar dvi lenkaitės. Jos buvo, kaip čia gražiai pasakyti... naktinės plaštakės, o gal „vyrų džiaugsmas“. Atsimenu, žiūriu į jas ir jos man tokios gražios atrodė. Apsirengimas iššaukiantis, krūtinės stačios, negrės lūpos – kažkas nerealaus. Viena lenkaitė, vardu Ivona, buvo tokia „ryža“, strazdanų tiek daug, kad net pudra nepaslėpė. O aš kaip balta varna prieš ją atrodžiau – kaimo mergaitė. Laikas kameroje greitai prabėgo, nes Ivona labai bendravo su manimi. Susikalbėjome kiek galėjome rusiškai. Mūsų vaikystė panaši. Apsikeitėme su ja adresais. Juokinga, bet kameroje radau sau artimą sielą...

- Tave deportavo. Kaip tavo gyvenimas klostėsi toliau?

- Niekaip. Žinojau, kad Šilutėje ilgai neužsibūsiu. Mane pykino nuo jos. Gal ne nuo Šilutės, o nuo motinos. Pykdavomės su ja per mėnesį 29 dienas. Nekentėme viena kitos dar labiau nei seniau. Esame ne kartą net susimušusios. Išvadindavome viena kitą tokias žodžiais, kad mano brolis eidavo į kitą kambarį, užsidėdavo pagalvę ant galvos, jog negirdėtų - ir verkdavo. Įsivaizduojate, paauglys berniukas verkdavo. Tai kokia atmosfera būdavo namie, galite pagalvoti? Tik dėl brolio, kad jis nepatirtų streso, išsikrausčiau vėl pas „babūnę“. Įsidarbinau pardavėja maisto prekių parduotuvėje. Dirbau ir visą laiką laiškais susirašinėjau su Ivona. Po beveik dvejų metų mane ji pasikvietė pas save į Vokietiją, išlėkiau kaip ant sparnų. Vėl nušvietė man šviesa tunelio gale...

- Išvažiavai atostogų?

- Kokių atostogų? Dirbti „naktine plaštake“. Gyvenome nuomojamame bute Diuseldorfe. Dienomis miegodavome, o naktimis dirbdavome. Sukdavomės kaip bitutės. Kavinėse ieškodavome geresnio grobio. Prisimenu, kai tik atvažiavau, pirmą vakarą išėjau su Ivona į naktinį Diuseldorfą. Ivona - tikra profesionalė, o aš - mergaitė iš provincijos. Pravažiuoja geras automobilis, puolu akimis sekti, o ten sėdi kažkokia pagyvenusi vokiečių pora. Taip nepratusi buvau. Juk pas mus Šilutėje, jei važiuodavo geras automobilis, tai būtinai už vairo koks vaikis gražus sėdėdavo, o čia pensininkai. Sunkiai prie to pripratau.

- Atvažiavusi iškart pirmą dieną dirbti pradėjai?

- O ko laukti? Juk gyvenimas tai nelaukia.

- Nebuvo nejauku?

- Nejauku? Juokaujate. Žinoma, kad ne. Juk sakiau - suaugusiųjų gyvenimą pradėjau nuo 14 metų. O čia dar ir pinigus už malonumą gaudavau... Ne, iš tikro meluoju. Koks malonumas? Čia tiesiog mano duona.

- Duoną galėjai užsidirbti ir kitaip. Slaugyti senelius ar prižiūrėti vaikus.

- Tokie darbai tikrai ne man. Per sunku. O mano darbe veidą tik „nusipiešdavau“, į suknelę įsisprausdavau ir pradėdavai veikti. Darbas pavojingas, bet aš tik jam buvau sutverta.

- Kas tavo klientai būdavo?

- Kas norėdavo, tas ir būdavo. Tiksliau, kas mokėdavo, tas ir būdavo. Asortimentas labai platus. Tik galiu pasakyti, kad patys žiauriausi klientai yra karininkai.

- Karininkai? Kodėl?

- Jie elgiasi kaip gyvuliai. Nežinau, ar su visomis moterimis, ar tik su tokiomis kaip aš. Jie labai žiaurūs. Vienas mane taip sumušė, maniau, viskas – mirsiu. Galva buvo sudaužyta, jog atrodė, kad autobusas pervažiavo. Nežinau, kas jam pasidarė. Po viso tokio „pasismaginimo“ jis padėjo 20 eurų daugiau nei reikėjo mokėti ir išėjo. Tada susiėmiau už galvos ir pradėjau verkti kūdikio balsu. Klykiau. Tikrąja ta žodžio prasme, klykiau ir keikiau savo motiną, kad mane pagimdė. Gyventi nebenorėjau. Jei ne Ivona, nežinau, ar dabar būčiau tarp gyvųjų ir kalbėčiau su jumis.

- Ivona tave palaikė?

- Labai... labai, labai. Aš buvau taip nusėta mėlynėmis, kad kitą dieną, pamačiusi veidrodyje, savęs neatpažinau. Galva kvadratinė, rankų pakelti nepajėgiau, skaudėjo viską, net seiles nuryti buvo sunku... Man „stogas pavažiavo“ – savaitę neišėjau iš kambario. Priverkiau visą pagalvę, išverkiau visą savo prakeiktą gyvenimą.

- Savaitę praverkei, o paskui vėl grįžai į tą patį „darbą“?

- Taip. Pakilau kaip feniksas iš pelenų. Truputį vis dar patinusi, paakiai žaliai mėlyni, bet pudros sluoksnis daro stebuklus. Dirbau ir gyvenau toliau. Į Šilutę negrįžau beveik ketverius metus. Rašydavau savo broliui laiškus, siųsdavau pinigus jam, kad galėtų gražiau apsirengti. Bet jis visus mano pinigus, pasirodo, išleisdavo narkotikams. Aš to nežinojau. Net jo laidotuvėse nebuvau. Įsivaizduojate, net nežinojau, kad jis mirė perdozavęs, kol nepaskambinau „babūnei“. Ji ir pasakė, kad Andriuko nebėra. Jam tada buvo tik 20 metų. Žiaurus gyvenimas, labai neteisingas.  Nežinau, kas buvo jo galvoje, nežinau, bet aš kalta, ko gero, irgi esu...

- Kaltini save dėl jo mirties?

- Dabar jau mažiau kaltinu, bet iš dalies ir aš kalta. Reikėjo man juo daugiau rūpintis. Išvažiavau ir palikau... Kalta, kad palikau.

- Tačiau po brolio mirties savo profesijos nepakeitei.

- Nepakeičiau, bet palaipsniui mano gyvenimas pats pasikeitė. Po brolio mirties, nepraėjus nė pusmečiui, mirė „babūnė“. Tada supratau, kad likau viena, nes su motina ryšių tada visai nepalaikiau. 

- Kaip tavo gyvenimas pasikeitė?

- Labai pasikeitė. Vienas iš klientų, turkas, vardu Mustafa, tapo nuolatiniu klientu. Jis buvo kitoks nei visi. Sakydavo man net komplimentus. Būdavo, kad pakviesdavo kavos dieną. Susitikdavome, kalbėdavomės. Kažkaip pripratau prie jo, nors jam buvo 52-eji metai, o man tik 25-eri. Ivona juokdavosi, sakydavo - dar vaikų nuo jo susilauk, ir būsite šeima. Taip ir atsitiko, po beveik dviejų mėnesių pajutau, kad laukiuosi. Apie abortą neturėjau net minčių, nes šventai maniau, kad šiame kūdikyje gyvens mano brolio siela. Tik naktimis meldžiausi, kad gimtų ne mergaitė. Nes žinojau, kad ji gyvens mano gyvenimą. Nes aš gyvenau savo motinos gyvenimą.

- Kaip Mustafa reagavo į tavo nėštumą? Gal vedė tave?

- Džiaugėsi. Bet nevedė. Kai buvau ketvirtą mėnesį nėščia, išsikraustėme gyventi su juo į Hamburgą. Čia ir gimė mūsų sūnus Kemalas. Tačiau šeimyninis gyvenimas, pradėjo ristis žemyn. Po Kemalo gimimo, Mustafa pradėjo žeminti mane. Vis primindavo, kuo aš verčiausi, prieš susipažįstant su juo. Smurtavo, ko gero, kiekvieną dieną. Tiesa, vaiką mylėjo ir jo neskriausdavo, bet su manimi elgėsi kaip su šiukšle. Kai sūnui suėjo 7 mėnesiai, nebeiškenčiau, susikroviau daiktus ir pasakiau jam, kad išeinu. Tada puolė man po kojomis ir maldavo nepalikti. Nusileidau – pasilikau.

- Tai jūs neišsiskyrėte?

- Ne, neišsiskyriau. Jis vaiką tikrai myli, gal ir mane myli, bet tik labai savotiškai. Nes smurto, nors nedažnai, bet būna. Nieko, ištversiu, svarbiausia, kad jis vaiku rūpinasi ir rūpintųsi, kai manęs nebus.

- Kodėl taip sakai? Žadi kažkur išvažiuoti ir Kemalą tėvui palikti?

- Kažkas panašaus. Žinau, kad mirsiu anksti. Ir būrėja taip sakė. Kai man sukaks 41-eri, manęs šiame gyvenime nebebus. Nebijau, svarbu, kad  karste gražiai atrodysiu, nes būsiu vis dar jauna.

- Tu tiki būrėjomis?

- Tikiu. Ir gyvenu dabar tuo – mirties laukimu. O, kaip sakoma, jei tiki, taip ir atsitiks. Būsiu Kemalo angelas sargas.

- Nemanai, kad Kemalui tu esi reikalinga žemėje, o ne danguje?

- Jis turi mylintį tėvą. Daug laiko su juo praleidžia. Nesakau, kad sūnus manęs nemyli, bet tėvas jam - šventas reikalas.

- O į Šilutę dabar grįžai pas mamą? Pradėjai su ja bendrauti?

- Taip, praėjusiais metais jau pradėjau bendrauti. Sunkiai jai sekasi. Turėjo du insultus. O kas jai padės, jei ne dukra palaidūnė. Juk daugiau nieko neturi – tik mane. Anūką atvežiau parodyti. Gal daugiau nepamatys, nes sveikatos ji neturi, visai neturi, matyt už savo nuodėmes taip moka.

- Nenorėtum su Kemalu likti gyventi Šilutėje?

- Nė už jokius pinigus.

- Kodėl? Taip negera čia?

- Užtenka, aš prisikentėjau vaikystėje, nenoriu, kad mano sūnus būtų pajuokos objektu. Ir dabar motinos kaimynės žiūri į jį ir šnabždasi, kad „juodašiknį“ pagimdžiau. O tas, kaip jos sako, „juodašiknis“ yra mano visas gyvenimas.

- Ar tu esi laiminga?

- Atvirai? Ne. Aš nesutverta laimei, o gal tiesiog nemoku būti laiminga. Kitame gyvenime gal mokėsiu.

- Ačiū už pokalbį, Lina.

- Nėra už ką, buvo visai smagu išsipasakoti. Lengviau pasidarė. Užsuksiu net motinai gėlių nupirkti. Pirmą kartą per visus savo 34-erius metus nupirksiu motinai gėlių. Ko gero, pirmą ir paskutinį kartą.