Bulgaras vieną gražiausių Lietuvos pelkių – Aukštumalą pažįsta kaip savo penkis pirštus

Saulėtą rugsėjo 24 d. šeštadienio rytą grupė šilutiškių, prie kurių prisijungė svečiai iš Tauragės, buriavosi prie dar šviežiai atnaujinto Aukštumalos pažintinio tako pradžios.

„Atnaujintas Aukštumalos pažintinis takas neabejotinai yra vienas gražiausių Šilutės rajone. Tokio tako, kuris vestų lankytojus į paslaptingą pelkės širdį – aukštapelkės plynę su tyvuliuojančiais ežerokšniais, – mūsų krašte dar nebuvo“, – sako Nemuno deltos regioninio parko direktorius Vaidas Pavilionis.

Rugsėjo 27-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė turizmo diena. Ši diena švenčiama siekiant visame pasaulyje paskatinti turizmą, užmegzti kultūrinius ryšius. Įvairiose šalyse šią dieną rengiami festivaliai, organizuojami turistiniai maršrutai. Turizmas – tai prasmingas ir sveikas laisvalaikio leidimo būdas.

Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) generalinis sekretorius kasmet kreipiasi į globalią turizmo bendruomenę, kviesdamas minėti profesinę šventę. Nutarimas švęsti Pasaulinę turizmo dieną rugsėjo 27 d. priimtas 1979 m. Ispanijoje per III Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) Generalinę asamblėją. Numatyta, jog ši diena – tinkamiausias laikas švęsti: šiauriniame Žemės pusrutulyje antroje rugsėjo pusėje baigiasi turistinio sezono įkarštis, o pietiniame jis dar tik prasideda.

Žygis po paslaptingą pelkės širdį - aukštapelkės plynę su tyvuliuojančiais smaragdiniais ežerokšniais pasirinktas ne atsitiktinai. Įspūdingo grožio Aukštumalos pelkė žymiausia pasaulyje, bet nežinoma dažnam lietuviui.

Žygio dalyviai vedini patyrusio gido – ornitologo ir fotografo Boriso Belchevo kartas nuo karto stabtelėdami prie informacinių stendų sėmėsi žinių apie paslaptingąją pelkę ir be vargo netrukus pasiekė pažintinio tako pabaigoje prie pelkinio ežerokšnio įrengtą 3 m aukščio apžvalgos platformą, nuo kurios atsiveria Aukštumalos pelkės panorama.

Aukštumala - pelkotyros lopšys. Aukštumalos aukštapelkė unikali keliais požiūriais. Pirmiausia, savo prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė. Ji skiriasi nuo kitoje Lietuvos dalyje esančių aukštapelkių tuo, kad kitos pelkės vandeniu pasipildo tik iš kritulių, o deltinės kilmės aukštapelkės maitinasi dar ir potvynių vandeniu. Unikali ji ir tuo, kad ji laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Ją dar 1898–1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. 1902 m. jis išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.

Beveik visa Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išskyrus apskalautų moreninių pakilumų paviršius, yra paveikta įvairaus amžiaus pelkėdaros procesų. Pagrindiniai parko aukštapelkiniai–žemapelkiniai kompleksai yra šie: Aukštumalos pelkė (3018 ha, faktiškai nepažeista – 1017 ha), Rupkalvių pelkė (3410 ha, faktiškai nepažeista – 166,7 ha), Medžioklės pelkė (1450 ha, faktiškai nepažeista – 208,1 ha), Berštų pelkė – 517 ha, Leitgirių pelkė – 166 ha. Labai vertingos deltos aukštapelkės sukuria sąlygas augti unikalioms augalų bendrijoms, nes tai yra vienintelė tokio tipo deltinės aukštapelkės Lietuvoje.

Pasigrožėję Aukštumalos pelkės (3018 ha, faktiškai nepažeista – 1017 ha) ežerokšnių smaragdinėmis „akimis“, žygio dalyviai toliau brido viržynais, klausydamiesi Boriso pasakojimų. Tačiau ne vienam knietėjo sužinoti daugiau ir apie patį gidą.

Netrukus žygiaiviai iš Boriso lupų sužinojo, kad jis ne latvis. Borisas mielai pasakojo apie save.

Pasirodo, kad jis iš Bulgarijos į Lietuvą (Kėdainius) atvyko prieš devynerius metus. Būdamas Aliaskoje, sutiko lietuvaitę. Pamilo, vedė, ir štai, pora gyvena čia, Ventės rage.