Pedagogė Dalia Šulcienė: „Maži ir dideli džiaugsmai sudaro mūsų kasdienį gyvenimą“

- Papasakokite šiek tiek apie save.

- Dirbu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Be kasdienio darbo, kurio stebuklingai daugėja, nors pamokų mažėja, domiuosi kultūra, skaitau knygas, žiūriu filmus, keliauju.

- Kokia jūsų pedagoginė patirtis?

- Kad neatrodytų labai didelė, pasakysiu taip: 17 metų praėjusiame tūkstantmetyje ir beveik 17 metų – šiame tūkstantmetyje. Atrodo, nepavyko ,,sumažinti“ stažo –  vis tiek labai daug metų dirbu mokykloje.

- Ar per tiek laiko neišsisėmėte?

- Žinoma, pasitaiko ir sunkių akimirkų, bet tikrai ne šiais mokslo metais. Naujos lietuvių kalbos ir literatūros programos, elektroniniai serijos ,,Atrask“ vadovėliai, gausybė skaitmeninių priemonių tampa smagiu iššūkiu, kuris skatina iš naujo atrasti ir klasikos kūrinius, ir ieškoti naujų ugdymo(si) metodų, ir vis ieškoti sėkmingos pamokos recepto.

- Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją? Kuo ji Jus sužavėjo, patraukė?

- Tai buvo profesija, kurią geriausiai galėjau įsivaizduoti. Mano auklėtoja tuometėje Katyčių vidurinėje mokykloje  Ona Gataveckienė buvo lituanistė. Jaučiau jos ypatingą dėmesį, reiklumą. Pirmosios mokytojos Elvyros Eriksonienės pastabas apie rašinėlį prisimenu iki šiol. Mokytojas gali prisiliesti prie ateities, nes jis prisideda prie asmenybės formavimo. Tai ypatinga privilegija.

- Kada nusprendėte, kad būsite mokytoja? Kas padarė įtaką Jūsų sprendimui?

- Galutinai apsisprendžiau paskutinėje klasėje. Dar norėjau būti bibliotekininke. Vaikystėje svajodavau, kaip  išrikiuočiau visas knygas  bibliotekos lentynose pagal dydį. Tad nuo knygų toli nepabėgau.

- Esate aktyvi pedagogė. Papasakokite apie tai, ką darote ne pamokų laiku?

- Apie dešimtį metų buvau Hermano Zudermano klubo nare. Kartu su kolegomis organizavome renginius, konferencijas, konkursus, rašėme straipsnius rašytojo kūrybos temomis. Taip pat redagavome ir leidome H. Zudermano bei kitų autorių knygas. Bendradarbiaujant su F. Bajoraičio biblioteka ne kartą teko vesti kūrybos vakarus, knygų pristatymus, buvau mūsų krašto kūrėjų literatūrinio konkurso vertinimo nare. Pedagogų konferencijose skaityti pranešimai, pasisakyta spaudoje.

- „Auksas ir pelenuose žiba" – ar tai tinkamas apibūdinimas mokytojo profesijai?

- Manau, kad netinkamas. Mes nesame geresni už kitus.

- Apibūdinkite gerą mokytoją. Koks jis turėtų būti?

- Išsilavinęs, inovatyvus, tolerantiškas, kūrybingas, labai lankstus improvizatorius, nes to prireikia labai dažnai – susidėliotą pamokos planą gali sugriauti net ir įskridusi pro langą vapsva ar pradėjęs kristi pirmasis sniegas. 

- Geras mokytojas – tas, kuris geba savo mokiniams būti ne tik mokytoju, bet ir draugu. Sutinkate, ar ne? Jei taip, kodėl?

- Mano nuomone, mokytojas turi būti draugiškas, jis turi gebėti bendrauti ir bendradarbiauti, turi išklausyti ir padėti.  J. W. Schlatter sakė, kad mokytojui per vieną dieną ,,tenka pabūti aktoriumi, draugu, slauge, gydytoju, treneriu, pamestų daiktų ieškotoju, pinigų skolintoju, taksistu, psichologu, tėvu, pardavėju, politiku, paslapčių saugotoju“.

- Kaip manote, kas darė įtaką Jūsų kaip mokytojos savybėms?

- Mane kaip mokytoją sukūrė mano mokiniai.

- Atrodo, kad Lietuvos mokiniams nėra motyvacijos mokytis: žmonės negauna darbo, vyksta emigracija. Kaip skatinate savo mokinius mokytis? 

- Pamokas pradedame tam tikru ritualu: Maironio, K. Donelaičio metais sveikindavomės jų poezijos eilutėmis, etnografinių regionų metais – tarmiškai, šiemet, akcentavus raštingumo ugdymą, sveikinamės rašybos eilėraštukais. Stengiuosi keisti metodus, namų darbų formatą, išnaudojame skaitmeninius šaltinius, ryškiname ryšį su gyvenimu, gyvenimo aplinka, dalyvaujame konkursuose ir projektuose, stipriname integracinius dalykų ryšius, organizuojame įvairias akcijas. Su mokiniais kalbant emigracijos tema būna nejauku, kai paprašius pakelti rankas, kieno tėveliai, seneliai, kiti giminaičiai yra išvykę, pakyla beveik visos rankos.

- Kokie Jūsų ateities planai mokykloje? Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi gerai?

- Mūsų, mokytojų, ateities planai visada susiję su mokiniais. Kad jų daugiau atvyktų nei išvyktų, kad naujos mokymosi erdvės, virtualios aplinkos ir tradiciniai dalykai derėtų su mokinių ir jų tėvų lūkesčiais. Ir kad tie lūkesčiai sutaptų su mokytojų galimybėmis oriai dirbti savo darbą.

- Ar nuo mokytojo priklauso vaiko susidomėjimas konkrečiu dalyku ir geresni pažymiai, ar čia tik – vaiko reikalas ir pastangos?

- Būna visaip. Kartais tikrai matai vaiko pažangą po įdėtų didelių pastangų, įvairinant ugdymo veiklas, tačiau nuo nesėkmių nesi apsaugotas. Visada yra mokinių, kurie neturi motyvacijos, kurie domisi kitais dalykais, kurie į  mokyklą eina tiesiog laiko praleisti. Nuo paties vaiko priklauso tikrai daug.

- O kokie yra jūsų mokiniai? Kokių daugiau – augančių laiminguose namuose ar tų, ateinančių išsikalbėti?

- Mokiniai labai atviri.  Rašiniuose ar kituose darbeliuose dažnai išsako savo slapčiausias mintis, rašo apie šeimas, apie savo gyvenimą už mokyklos ribų. Tokius atvirus darbus nėra lengva skaityti dar ir  todėl, kad  nekyla rankos taisyti klaidas išpažintyse ir jas vertinti. Į mokyklą ateinu ryte anksti. Tad rytiniai pokalbiai labai dažni. O su auklėtiniais kiekvienais metais surengiame individualių pokalbių maratoną: su 2-3 mokiniais per klasės valandėlę ar per ilgąją pertrauką. Laukiantieji eilėje skubina: kada su manimi?

- Ar skiriasi mokiniai šiandien nuo tų, kokie jie buvo pavyzdžiui prieš 20 metų? Kuo?

- Dabar mokiniai laisvesni, daugiau matę pasaulio - dažnai daugiau už mokytojus, kartais savo teises keliantys aukščiau už pareigas. Anksčiau mokiniai mokėsi, nes tiesiog ,,reikia‘, dabar mokiniai nori žinoti, kodėl ,,reikia“.

- Ar kada susimąstėte, ką veiktumėte, jei nebūtumėte mokytoja?

- Jei nebūčiau mokytoja? Turbūt tuomet būčiau... mokytoja.

- Ar šiandien mokytojas dar turi kuo pasidžiaugti?

- Šiandien mane aplankė buvęs mokinys, gimnazistas, prieš porą dienų atbėgo buvusios auklėtinės, šiais mokslo metais vykome jau į tris ekskursijas, mano auklėtiniai – šaunus 30 mokinių būrys, išsirinkome puikią seniūnę, beveik visi mano 100 mokinių pasiėmė iš bibliotekos skaityti knygą, jau beveik parašiau visus planus, mano mokyklos vadovai ir kolegos – puikūs žmonės, mokykloje vykdoma renovacija... Taigi maži ir dideli džiaugsmai sudaro mūsų kasdienį gyvenimą.