Paskutiniai Ramzio žodžiai psichozių mėgėjams: „Mažiau amsėkite!“

Aimanos dėl pasienyje žuvusio šuniuko jau rizikuoja tapti masine psichoze. Renkamos aukos paminklui, o dar labiau pasistengę pastatytume ir šventyklą.

Man irgi labai gaila to žuvusio žmogaus draugo. Draugiškesnio ir protingesnio, nei kartais būna žmogus. Tačiau kiek toje istorijoje yra natūralaus gailesčio ir kiek dirbtinai pučiamos priešrinkiminės isterijos?

Oponentai atrėžtų, jog lietuviai labai myli gyvūnus. Nes gyvūnai tyresni, moralesni, etiškesni, meilesni ir t.t. nei mes. Net neima kyšių. Ir tokie protingi, kad tuoj patys sumokės už elektrą. Tačiau kaip paaiškinti tą didžiąją meilę, jei miegamuosiuose miestų mikrorajonuose slampinėja tuntai benamių kačių. Ir tokių pat benamių šuniukų. Alkanų. Suvargusių. Perkarusių. Sušlapusių. Atšalus orams pradedančių tirtėti nuo šalčio. Bandančių prisimeilinti visiškai abejingiems praeiviams. Gal kokį kąsnelį numes. Gal neįspirs. Nepavarys. Matyt, dabar visi, apimti tauriojo gailesčio, išsidalinsime tas kates, kačiukus, šunelius po vieną. Ir tauriai parsinešime į namus. Apžiūrėję ir šalia miestų esančias pamiškes. Ten irgi rasime žmogaus išmestų. O tam, kurio nepasigavome ir sausį sušals ar iš bado numirs, jau dabar rinkime pinigus paminklams. Po vieną paminklą kiekvienam mikrorajonui ir pamiškei. Galima ir po vieną šventyklą. Nes kiekvienas benamis šuo yra didis kentėtojas. Kadaise išduotas žmogaus. Nes naminis gyvūnas iš principo negali būti benamis. Jis nėra laukinis gyvūnas. Laukinei gamtai nė kiek nepritaikytas.

Štai tada mūsų ūbavimai dėl vieno šuniuko būtų daug nuoširdesni. Ir nereikėtų tikinti, jog mes, žemdirbių tauta, nuo seno mylėjome naminius gyvūnus. Toli gražu. Tik iki tol, kol būdavo pieningi, veršingi, vilkdavo arklą, vežimą ir nuo senatvės neužmigdavo prie būdos. Priešingu, tai yra didžiai gailinguoju, atveju jau seniai būtų pastatytas paminklas Jono Biliūno Brisiui. Tiek kartų tą apsakymą skaitėme, tiek mokykloje visais kampais nagrinėjome. Tačiau Brisiui paminklo taip ir nepastatėme. Tik Laimės žiburiui. Mat Brisių ištiko galas ne prieš Seimo rinkimus. Nebuvo politinės potekstės. Gaila, kad nepavyko nustatyti, kas praeitą mėnesį kelyje suvažinėjo lūšį. Tarkime, jei vairuotojas būtų iš kokio nors partinio sąrašo, galėtume rinkti pinigus lūšies obeliskui. Ir viešai kleketuoti, jog žiaurus partinis tyčia atėmė iš mūsų Tėvynės miškų itin retą gyvūną. Tyčia, sąmoningai nuskurdino gamtą.

Nuoširdi užuojauta kinologui, auginusiam Ramzį. Užuojauta visiems pasieniečiams, dirbusiems ir žaidusiems su tuo protingu šuneliu. Šie žmonės iš tikrųjų liūdi, gedi. Tačiau įsivaizduokime, jog pasienyje žūsta ne tarnybinis šuo, bet žmogus pareigūnas. Tarnybos metu. Ar kiltų tokia masinė psichozė kaip dėl šuns? Toli gražu. Policijos paros įvykių suvestinėje tam įvykiui būtų skirtas tik trumpas sakinys. Su žuvusio pareigūno inicialais, amžiumi ir valanda, kada įvyko nelaimė. Ar ir tada rinktume pinigus paminklui? Aišku, ne! Net dėmesio neatkreiptume! Ir politikai tuo įvykiu tik tada susidomėtų, jei ketintų interpeliuoti vidaus reikalų ministrą. Ar kėsintųsi išversti iš posto pasienio rinktinės vadą. Nes mūsų valstybėje labai aktualūs tampa kiaurasamčio ar šuniuko skandalai. Bet kai tarnyboje žūsta pareigūnas žmogus, jį aprauda tik šeima, giminės. O dalis žmonių būtinai paleidžia tokį pasąmonės srautą: „Jei nušovė, vadinasi, buvo už ką.“ „Gerų žmonių nešaudo.“ „Gal buvo susidėjęs su banditais.“ „Gal kuo nors nepasidalino. Meiluže, kyšiu, šešėliniu verslu ir t.t.“ Kai žūsta ne šuo, bet ŽMOGUS, gyvieji pirmiausia ieško to žmogaus ydų. Kaip preteksto, už ką pareigūnas nužudytas. Ir ilgasis, į masines psichozes linkęs visuomenės liežuvis nė už ką iškart neištars, jog žmogus žuvo todėl, kad buvo principingas ir doras. Atvirkščiai. Aplos. (Šioje vietoje atsiprašau Ramzio). Žmogus, nes yra ne keturkojis, iš pradžių išvoliojamas purvuose. Ir pats švariausias purvelis - „žuvo, nes elgėsi neprofesionaliai“. Matyt, anot tos pačios psichozės, Lietuvoje doras ir tikras profesionalas - tik šuo. Na, dar Klaipėdos jūrų muziejaus delfinas. Teikiantis medicinines paslaugas.

Žuvusiems pareigūnams antkapius pastato tik jų gedinčios šeimos. Ir tie antkapiai paprastai būna daug kuklesni nei nušautų banditų. Ypač gaujų vadų. Netviska marmurais, granitais ir neišsikėtoja per tris, keturias kapavietes. Net ir po mirties toliau iškraipomi žmogaus vertės standartai. Visuomenės sąmonė vis dar prisimena kokį nors nudobtą Daškę, Ramaškę, Kuką. Bet ar galėtų iškart prisiminti Panevėžyje banditų sušaudyto jauno prokuroro pavardę? O šit bent vieno „tulpinio“ pavardę tikrai prisimintų. Net ir jų buvusias meilužes bei „tačkes“, pilaites išvardintų.

Seimo rinkimai praeis. Viliuosi, kad po dviejų rinkimų turų miestuose neliks ir benamių šunų. Bet labiau tikėtina, kad baigsis priešrinkiminė ramzinė isterija. Nes oponentams neliks politinio preteksto itin graudentis. O dabar dejuojama taip, tarsi visi šalies dejuokliai tą šuniuką asmeniškai pažinojo. Vizginosi su juo uodegomis. Keisdavosi sultingais kaulais per gimtadienius. Ir dabar apimti tokios didžios širdperšos, kad telieka masiškai rašyti, amsėti memuarus. Kuo greičiau. Nes rinkimai artėja. Tarkime, „Paskutiniai Ramzio žodžiai - didinkite senatvės pensijas“. „Ramzis mums prisakė, kiek padidinti vidutinę algą ir ką rinkti į Seimą“. Atsiprašau visų gyvūnėlių mylėtojų. Aš irgi juos myliu. Bet kai žmogus atsiduria šuns vietoje, o šuo - žmogaus vietoje, tai yra pernelyg skubota mutacija.