Dangiškasis Švėkšnos globėjas – šventasis apaštalas Jokūbas

Tempus fugit, barba crescit („bėga laikas, auga barzda“) – sakydavo romėnai apie laiko, kurio negalima sustabdyti, lėkimą. Laikas bėga nepastebimai, karta keičia kartą, bet yra dalykų, kurių neišjudina net visagalis laikas. Štai, jau 364 metai, kaip švėkšniškius ir jų šventovę (dabartinė yra ketvirtoji, aut. pastaba) globoja dangiškasis globėjas – šventasis apaštalas Jokūbas.

Vardas Jokūbas yra kilęs iš hebrajų kalbos šaknies, kuri gali būti verčiama „ sekantis paskui (Jahvę) arba griebiantis už kulno”. Pagal kitą vardo kilmės aiškinimą, spėjama, jog šis vardas yra kilęs iš kitos šaknies ir turėtų būti verčiamas „tesaugo Dievas” Jokūbo vardas yra minimas Biblijoje. Pasak Senojo Testamento, jis gimė įsitvėręs į savo dvynio brolio Ezavo kulną. Kad ir būdamas jaunesniuoju broliu, pergudravo vyresnįjį brolį ir įgijo pirmagimio teises ir palaiminimą. Jokūbas buvo vedęs dvi žmonas, kurių vardai buvo Lėja ir Rachelė. Abi jos buvo seserys. Susilaukė dvylikos sūnų, kurie vėliau tapo dvylikos žydų genčių patriarchais. Jokūbo vardas buvo mėgiamas visais laikais. Jokūbas gerbiamas ir islamą išpažįstančiose šalyse, Turkijoje. Šį vardą turėjo ne vienas šventasis asmuo. Jokūbo vardą nešiojo net 7 Anglijos karaliai ir 6 JAV prezidentai. Šiuo metu šis vardas yra labai mėgiamas JAV. Jokūbo vardas Lietuvoje pradėtas teikti praėjusio amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Tačiau iš tikrųjų pamėgtas tik devintajame dešimtmetyje. Skaičiuojant nuo 1990 metų, šio vardo populiarumas didėja kasmet. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis patenka į populiariausiųjų Lietuvos vardų šimtuko sąrašą. 2011 metais, šis vardas buvo ketvirtasis populiariausiųjų vardų dešimtuke.

Kodėl buvo pasirinktas šis šventasis, sunku atsakyti. Informacijos apie tai nepavyko rasti. Liturginis kalendorius kasdien primena vieną ar kitą šventąjį, o kartą metuose yra pagerbiami visi šventieji, pasiekusieji Dangų ir gavusieji, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas, šventas žmogus iki galo realizuoja savo prigimtį. Taigi šventieji pagal maksimalias išgales kiekvienas savaip realizuoja aukščiausio žmogiškumo savybes. Didžiausias skiriamasis žmogaus bruožas yra jo gebėjimas sąmoningai bendrauti su Kūrėju, ir tas, kuris tai daro su didžiausiu sąmoningumu, suvokdamas šio bendravimo pasekmes ir laikydamas jį savo gyvenimo prasme, visiškai realizuoja savo žmogiškumą, nes būti šventam – vadinasi, būti tikru žmogumi.

Palaimintųjų ir šventųjų vardo suteikimas bažnyčios yra reguliuojamas griežtų taisyklių. Tačiau daugelį šventųjų globėjų su įvairiais verslais ar profesijomis teriša vien tradiciškai apie jų gyvenimus pasakojančios istorijos. Kai kada tokios istorijos traktuojamos kiek plačiau. Pavyzdžiui, XVII a. gyvenęs Juozapas iš Kubertino tapo aviatorių ir astronautų globėju todėl, jog buvo pasakojama, kad melsdamasis jis pakildavo virš žemės. Šventieji nėra dievai, tai – žmonės, kaip ir mes, tačiau savo gyvenimu jie užsidegė noru būti šventaisiais. Būti šventuoju reiškia realizuoti savo pašaukimą konkrečioje srityje. Šv. Rokas ypatingai globojo atstumtuosius, įvairias ligas turinčius žmones. Ką globoja šv. Jokūbas?

Liepos 25 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini apaštalą šv. Jokūbą vyresnįjį. Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; vienas jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju. Žinoma, šitoks skirstymas jokiu būdu nereiškia, kad vienas būtų pranašesnis ar šventesnis už kitą, o tik atspindi jų skirtingus vaidmenis pirmojoje Kristaus mokinių bendruomenėje ir atitinkamai skirtingą jų vietą Naujojo Testamento tekstuose. Iš tiesų, Jokūbas vyresnysis turėjo nemenką autoritetą ankstyvojoje Jeruzalės krikščionių bendruomenėje ir jam, kartu su apaštalu Petru, teko dalintis ganytojiška atsakomybe.

Švėkšnos globėjas yra Jokūbas Vyresnysis. Jokūbui buvo skirta privilegija dalyvauti kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose. Jokūbas, kartu su Petru ir Jonu, buvo atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai. Šie trys apaštalai buvo taip pat pakviesti budėti Alyvų darželyje, prieš pat Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį. Apaštalų Darbuose rašoma: „Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį“ (Apd 12, 1-2). Šios žinios lakoniškumas liudija, jog, viena vertus, kankinystė buvo dažnas reiškinys pirmojoje krikščionių bendruomenėje, o antra vertus – kad Jokūbas tapo persekiojimų auka.

(Šv. apaštalo Jokūbo kryžius)

Vėlesnė tradicija liudija, kad prieš mirtį apaštalas Jokūbas aplankęs dabartinę Ispaniją ir ten skelbęs Kristų. Vėliau Jeruzalėje nužudyto apaštalo kūnas buvęs nugabentas į Ispaniją, į Santiago de Compostela. Į tą šventovę kasmet keliauja minios maldininkų, o apaštalas Jokūbas vaizduojamas su piligrimo lazda, krepšiu, kriaukle ir Evangelijos ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją naujieną. Taigi, Šv. Jokūbas Vyresnysis yra maldininkų, reumatu sergančiųjų ir juodadarbių globėjas.

Šv. Jokūbo šventė, liepos 25-oji, diena (arba sekmadienis po jos) kuomet miestelyje jaučiamas sujudimas ir nekasdieninė nuotaika: bažnyčioje vyksta didieji atlaidai, sutraukiantys daug tikinčiųjų, organizuojama miestelio šventė, vyksta koncertai, susitikti mokykloje atvažiuoja buvę klasės draugai, pagerbiamas labiausiai miesteliui nusipelnęs asmuo, jam įteikiama šio šventojo statulėlė. Tiesiog švėkšniškiai metus skaičiuoja nuo Jokūbo iki Jokūbo.

Mintis, pagerbti ir nominuoti asmenį už ypatingus nuopelnus kultūros, meno, švietimo srityse ar aktyvią visuomeninę veiklą, garsinant Švėkšnos vardą, 1997 m. kilo krašto istorijos žinovei Onai Norkutei. Seniūno Visuomeninės tarybos patvirtintais nuostatais, apdovanojimas įsteigtas 1998 m. Kandidatus gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys, o renka seniūno sudarytas apdovanojimo komitetas. Pagal nuostatus nėra nustatyta kiek kiekvienais metais gali būti teikiama statulėlių. Statulėlių autorius – švėkšniškis dailininkas ir restauratorius Kęstutis Paulauskas.

Kasmet iš medžio droždamas, jau išdrožė dvidešimt vieną šventojo skulptūrėlę, kurios savininkais tapo: Birutė Teresė Lengvenienė (1998 m.), Petras Albinas Čeliauskas (1999 m.), garbės prelatas Petras Vincentas Stukas (2000 m.), Rimantas Černiauskas (2001 m.), Vytautas Bliūdžius (2002 m.), Justinas Merliūnas (2003 m.), Medardas Urmulevičius (2004 m.), Ona Pintverienė ir Alfonsas Šeputis (2005 m.), Dalia Dirgėlienė (2006 m.), Felicija Laimė Pliaterienė ir Ona Norkutė (2007 m.), Zigmantas Balčytis (2008 m.), Asta Sapetkienė (2009 m.), Danguolė Šaulienė (2010 m.), Violeta Astrauskienė (2011 m.), Danguolė Jančauskienė (2012 m.), Domas Kaunas (2013 m.), Mindaugas Nogaitis (2014 m.), Ingrita Riterienė (2015 m.), Vaidotas Bliūdžius (2016 m.). Taip, kaip mūsų dangiškasis globėjas šv. apaštalas Jokūbas neša savąją sunkią naštą ant pečių, taip ir kiekvienas ją pelnęs, savo darbais prasmingai neša savo didelę svarbią naštą, kuri vienaip ar kitaip garsina Švėkšną. Tegu šis garsas būna džiuginantis ir įkvepiantis kurti savo gimtinei ir toliau garsinti ne tik jos, bet ir dangiškojo globėjo vardą.

2013 m., tuo metu Europos parlamento narė, dr. Laima Andrikienė apsilankiusi Švėkšnoje, susitiko su skaitytojais. Švėkšniškiams ji atvežė savo knygą „Šv. Jokūbo kelio šviesa“, kurioje - ir mūsų gražuolė šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

Knygos sudarytoja papasakojo apie šv. Jokūbo kapą jau daug amžių – piligrimų kelionių tikslą. Maždaug nuo dabartinės Santiago (Ispanija) katedros pastatymo laikų, tai yra daugiau kaip aštuonis šimtus metų, piligrimai eina vadinamuoju pagrindiniu šv. Jokūbo keliu, nuo Pirėnų kalnų vedančiu į Kompostelos Santjagą (Santiago de Compostela). Per Ispaniją vedantys keliai buvo pratęsti ir kitapus Pirėnų, kuriais piligrimai atkeliaudavo iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Italijos. Šiandien šv. Jokūbo piligrimų keliai apraizgę jau kone visą Europą. Iš toli vedantys piligrimų keliai galiausiai Ispanijoje įsilieja į tradicinį pagrindinį Jokūbo kelią.

Birželio 1 d. Lietuvos Vyriausybė taip pat priėmė nutarimą dėl šv. Jokūbo kelio per Lietuvą, kuriuo reglamentuojamas piligrimų kelių Lietuvoje žymėjimas, pabrėžiama informacijos apie lietuviškuosius šv. Jokūbo piligrimų kelius sklaidos Europoje svarba. Nutarimo priede – 32 šventovių sąrašas, parengtas kartu su Lietuvos Vyskupų Konferencija. Lietuvoje yra 11-lika bažnyčių, pavadintų šv. Apaštalo Jokūbo vardu. Švento Jokūbo bažnyčios yra Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje: Alantoje, Jonavoje, Joniškyje, Rudiškiuose, Suvainiškyje, Švėkšnoje, Onuškyje, Vilniuje, Žiežmariuose, Kurtuvėnuose, Punioje. Švento Jokūbo bažnyčių nėra tik Suvalkijoje.

Portugalijoje vykusios Europos šv. Jokūbo kelio federacijos generalinės asamblėjos metu birželio 3-ąją Lietuva priimta į šią federaciją ir tapo jos visateise nare. Sprendimas dėl Lietuvos narystės Europos šv. Jokūbo kelio federacijoje priimtas vienbalsiai.

Kodėl šventojo Jokūbo ženklas – kriauklė, kuria žymimos Europos šventovės ir taip tiesiami vadinamieji šventojo Jokūbo keliai, skirti piligrimystei? Legenda pasakoja, kad keliaudamas iš Jeruzalės iki Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos šis apaštalas iš pakelės šaltinių kriaukle pasisemdavo vandens.

Baigsiu palinkėdama skleisti krikščioniškąsias vertybes ir laikytis jų, domėtis svarbiomis krikščionių asmenybėmis, kurios yra viena iš svarbiausių pamatinių dalykų kiekvieno mūsų gyvenime. Tos vertybės yra ašimi, apie kurią ir sukasi visas gyvenimas. Juk dangiškasis globėjas – globą ir gėrį simbolizuojanti esybė, žmonėms primenanti, kad mūsų gyvenimo tikslas – ne tik gyventi šioje žemėje, bet savo gyvenimu ir darbais skelbti Dievo karalystę. Kiekvienam mūsų reikalingas ne tik angelas sargas, kad įspėtų mus, skubančius žemės keliais, bet ir dangiškasis globėjas.