Ameriką į Šilutę iškeitęs ginekologas – apie emigraciją, gimdyves ir kainas

Šis fenomenas paskatino vyksti į vietą ir aiškintis tokio netikėto proveržio priežastis.

Gandrai neišskrenda

Jei tikėtume legendomis, kad vaikus atneša gandrai, tai po Katyčių miestelio aikštę vaikštinėjantis gražuolis tai tik patvirtintų: neišskrido, nes jam darbo ir čia užtenka. Kai atsibosta Katyčiuose, atskrenda į Žemaičių Naumiestį, kai ten padirbėja – skrenda į Švėkšną.

Ir jis ne vienišas. Šilutėje žiemoti liko ir jo kolega – gandras Alfonsas. Teisus ekonomistas, ne kitaip. Teliko tuo įsitikinti Šilutės ligoninėje.

Tačiau tądien, kai lankėmės, miesto ir rajono gimdyves priimantis ligoninės Akušerijos skyrius buvo tuštut tuštutėlis. Tik žmonės baltais chalatais. Nei naujagimių verksmo, nei tai ypatingai šventei pasiruošusių gimdyvių. Ir, kaip paaiškėjo, jų čia būna  išties labai nedaug: per mėnesį – vos apie šešiolika.

Tai kaip čia yra? – klausiame šio skyriaus vedėjo, gydytojo ginekologo Arvydo Savulionio. Ir netikėtai mums patiems pokalbis nuo gimstamumo nuvinguriuoja kur kas toliau – net iki Amerikos, kur šiam įspūdingo stoto medikui teko net akmenis skaldyti. Tiesa, ne tuos įprastus, bet žmogaus kūne besikaupiančius.

16 emigracijos metų

Šilutės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriui A.Savulionis vadovauja tik nuo šių metų pradžios. Vingiuoti keliai jį atvedė į Šilutę.

Emigracija šio vilniečio mediko gyvenime truko 16 metų. Tiek laiko iš jo karjeros buvo išbraukta ir ginekologo profesija. Į Lietuvą grįžęs medikas buvo priverstas atgaivinti įgūdžius, lankyti kvalifikacijos kursus.

Medikas gal ir būtų įsikūręs gimtajame Vilniuje, tačiau šis miestas, jo žodžiais, skirtas tik jauniems.

Šilutė jam buvo visiškai svetimas miestas, kuriame – nė vieno pažįstamo. „Pažinojau tik vieną žmogų – Immanuelio Kanto tėvą“, – juokauja vyras. Smalsu, kodėl  šiuo nepopuliariu grįžti į Lietuvą metu iš viso grįžo į gimtinę. Juk amerikiečių akmenis buvo galima skaldyti visą gyvenimą ir vargo nematyti.

„Taip, akmenys nesibaigė, bet vieną dieną ateina toks laikas, kai norisi dirbti pagal specialybę. Sulaukus tam tikro amžiaus iškyla tokie egzistenciniai klausimai: vardan ko gyveni? Negi tik dėl to, kad valgytum?“ – neslėpė minčių,  paskatinusių grįžti į gimtinę, pašnekovas.

Tuo tarpu Šilutės ligoninė kaip tik ieškojo tinkamo specialisto.

„Dar gyvendamas Amerikoje pradėjau ieškoti darbo Lietuvoje. Žiūriu, kabo ir kabo tas skelbimas. Gal pusantrų metų šitaip. Ir nesvarbu, kad Šilutėje laukė toks kilnus darbas – priimti naują gyvybę. Daugumą potencialių specialistų atbaidė vieta, Šilutė juk ne Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Niekas į Šilutę nenorėjo važiuoti. Grįžau, aštuonetą mėnesių pasimokiau, atgavau gydytojo ginekologo kvalifikaciją, paskui dar kartą pasiskambinau čia“, – savo odisėją pasakojo medikas.

Po amerikietiškų atlyginimų Lietuvoje turbūt ištiko šokas? – teiraujamės.

„Ne dėl pinigų čia važiavau. Aš jų turiu. Amerikoje užsidirbau“, – kaip kirviu nukirto pašnekovas.

A.Savulionis nesutinka su statistikais, teigiančiais, kad pagal gimstamumą Šilutė – tarp ES lyderių.

„Mūsų skyrius net neatitinka Lietuvos sveikatos ministerijos reikalavimo priimti ne mažiau kaip 300 gimdymų per metus. Jau buvome atsidūrę ties uždarymo riba. Tačiau esame ant žuvų tako, aplink nėra galimybės greitai nuvažiuoti iki Klaipėdos ar kitur, tai kol kas paliko. Nors Kretingos gimdymo skyrius tokius reikalavimus atitiko, tačiau jį uždaro“, – pasakojo skyriaus vedėjas.

Gydytojo žodžius patvirtina realybė – mūsų apsilankymo metu skyriuje tuščia, nė vienos būsimos gimdyvės.

„Per mėnesį vidutiniškai turime apie 16 gimdymų. Tačiau ar tai svarbiausia? Atvirai sakant, nelabai suprantu tos medicinos politikos, kurią dabar vykdo ministerija. Amerikoje kiekvienas miesto rajonas turi savo ligoninę. Ir tai normalu, žmonės turi  patogiai gyventi. Jeigu tokia sveikatos politika, tai padarykime vieną didelę ligoninę vidury Lietuvos, ir bus tvarka“, – ironizavo gydytojas.

Gal ir sunkiai palyginami dalykai, tačiau kodėl  nepalyginus Lietuvos ir Amerikos medicinos sistemų. Gydytojo patirtis leidžia tai daryti: „Dešimtį metų dirbau greitojoje pagalboje, o šešerius – didelėje privačioje kompanijoje, kuri gamina medicinos įrangą – būtent tuos aparatus, kurie žmogaus organizme skaldo akmenis. Dirbau nedidelėje Masačusetso salelėje, tokioje kaip Nida. O toji salelė turėjo savo ligoninę. Ir niekas ten neskaičiavo, kiek joje gimdymų, operacijų ar panašiai“.

Jis teigia nerandąs atsakymo, kur dingsta pinigai,  skiriami Lietuvos sveikatos apsaugai.

„Lietuvoje tam skiriama 3,6 proc. bendrojo vidaus produkto. Kariuomenei skiriami 2 proc., ir ji nežino, kur tuos pinigus dėti: švaisto į kairę ir į dešinę. Tai kodėl mūsų medicinoje visi tokie vargetos? Kur tie pinigai, kas juos suvalgo? Man tai – didysis slėpinys“, – lietuviškomis pinigų dalybomis stebisi pašnekovas.

Lietuva po pertraukos – iš arčiau

Gydytojas neslepia, kad sugrįžusį visam laikui į Lietuvą jį apniko prieštaringi jausmai. Nemylime mes vieni kitų, sako, oi, kaip nemylime.

„Norėtųsi, kad žmonės būtų šiltesni, geranoriškesni. Jie tokie pikti. Jei žmogus nugriūva gatvėje, tai kiti praeina pro šalį. Neduok Dieve, tu nugriūsi Amerikoje. Prie tavęs visi sulėks, padės. Ne dėl reklamos – jie tokie yra. Nemylime mes vieni kitų, nemylime. Arabai, žydai, kiti vieni kitiems padeda, bet tik ne lietuviai. Jei lietuvis lietuvį pamato toje pačioje Amerikoje, tai pirma mintis – kaip jį išnaudoti“, – įžvalgomis dalijosi medikas.

Anot jo, net Sovietų Sąjungos laikais buvome labiau susitelkę. Turėjome bendrą priešą, buvo į ką nukreipti savo neapykantą. Dabar neliko ant ko pykti, tada pykstame ant kaimyno.

Stebina kainų fenomenas

Pokalbis pakrypsta apie tai, kaip per 16 metų, jo akimis, pasikeitė Lietuva? Kas po ilgai trukusios emigracijos labiausiai erzina?

„Kainos. Žiauru. Kai grįždavau atostogų į Lietuvą, ištikdavo šokas: kaip gali kažkas Lietuvoje kainuoti du ar tris kartus brangiau nei Amerikoje. Ir kaip gali žmonės už tuos atlyginimus, kuriuos gauna, pragyventi? Trūksta žodžių. Apie degalus iš viso nekalbu. Kartą žiūrinėjau jų kainas Europoje. Lietuvoje jos beveik prilygsta brangiausiais degalais garsėjančiai Prancūzijai“, – stebėjosi emigranto duonos ragavęs gydytojas.

Pašnekovas gūžčiojo pečiais ir stebėjosi: kokie stebuklai Lietuvoje vyksta su mokesčiais:  „Žmogus tik ką nors įsigyja ir kaipmat turi sumokėti mokesčius. Niekam nerūpi, ar jis parduos savo prekes, ar turės pelną, ar ne. Amerikoje tarp įmonių, kai jos viena kitai kažką parduoda, jokio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) nėra. 6 proc. PVM sumoka tik vartotojas.

Lietuvoje nespėk ko nors atsivežti, iš karto už gerklės – PVM, muitai. Žiaurūs dalykai. Jų nesuprantu iki šiol. Atrodo, sukurta sistema: „Turi – duok, turi – dalinkis“.“

Gyvenimas provincijoje neslegia

Jis teigia nesukąs galvos, ką veikti Šilutėje. „Daug dirbu, beveik visą laiką. Kai nėra ligonių ar gimdyvių, skaitau, keliu kvalifikaciją. Mano vaikai užaugę. Turiu draugų Vilniuje, susiskambiname, susitinkame. Kadangi pinigai manęs nespaudžia, man nėra problemų ten nuvažiuoti“, – pasakojo provincijos sindromo nekamuojamas gydytojas.

Dabar A.Savulioniui kur kas labiau rūpi, kaip įkvėpti gyvybę savo skyriui. Juk per porą pirmųjų spalio savaičių čia gimė tik trys kūdikiai.

„Sakote, Šilutėje – išskirtinis gimstamumas? Tada tai statistika, o ne faktai“, – lyg kirviu nukirto.

Pasak gydytojo, daug šilutiškių vaikų gimsta užsienyje. Emigracijoje.

„Ką tik buvau informuotas, kad Šilutėje pernai buvo įregistruoti 460 naujagimių. Grįžta emigrantai į Lietuvą atostogų, tada juos čia ir įregistruoja. Taip pat priskaičiuojami ir tie vaikai, kuriuos šilutiškės pagimdo Klaipėdoje ar kitame mieste. Ir tai iškreipia statistiką“, – įsitikinęs pašnekovas.

Šilutės ligoninės Gimdymo skyriuje, be pašnekovo, darbuojasi dar vienas gydytojas. Kolegos skirstosi darbus, budėjimus, gimdymus. Kartu triūsia dar kelios seselės ir akušerės. Tačiau jų gretos tirpte tirpsta, nes gavusios tai, ką joms atseikėja valstybė, – minimalų atlyginimą ir 30–50 eurų priedą, viena po kitos  išeina į privačius centrus. O pamainos nėra...

„Nemoki – nelįsk, boba pati pagimdys“

Gimdyvės, gydytojo teigimu, nepasikeitė: gimdo ir jaunos, ir vyresnės. Dažniausiai gimdo natūraliai, be operacijos.

„Nesutinku, kad padaugėjo moterų, kurios nenori gimdyti natūraliu būdu. Mūsų katedrai vadovavo docentas Vytautas Baronas, kuris sakydavo, kad operacija yra blogo akušerinio darbo rezultatas. Aišku, kartais ji yra neišvengiama. Tačiau jei gimdymas vyksta teisingai, vaikelis turi ateiti taip, kaip sutvarkė gamta. Turėjome dėstytoją, kuris sakydavo: „Nemoki – nelįsk, boba pati pagimdys.“

Šilutės ligoninės Akušerijos skyriuje dirbantis medikas įsitikinęs: gamtai reikėtų atiduoti tą duoklę, kuri žmogui skirta.  Ypač tą mintį skiria moterims.

Nori būti naudingas

„Grįžau ne dėl Lietuvos, neturiu to ilgesio: grįžau dėl savęs. Nenorėjau, kad mano gyvenimas praeitų be naudos. Buvo vidinis poreikis šiame gyvenime būti naudingam. Turėjau neblogus darbus, galima buvo nieko nekeisti.

Dirbdamas greitojoje pagalboje padėdavau žmonėms, paskui – tie akmenys. Stovi urologas, o aš, kaip technikas, jam talkinu. Ultragarso aparatu randu akmenį, sakau: akmuo ten. Jis pažiūri į ekraną: „Taip, ten.“ Galėjau bet kur parodyti, būtų pritaręs. Jis nematęs to akmens, neturi kvalifikacijos, bet jis gydytojas. „Skaldom? Kokiu smūgiu? Tokiu ir tokiu?“ – klausiu. Ir vėl linksi galva.

Tik todėl ir grįžau, kad būčiau naudingas ten, kur išties galiu toks būti“, – sakė prie Šilutės ligoninės Gimdymo skyriaus vairo stojęs medikas.

lrytas.lt