Dovanotas organas padėjo atversti trečią gyvenimo puslapį

Atiduoda dalelę savęs

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ 2016 metų spalio 25-ąją organizavo Padėkos renginį, skirtą padėkoti tiems, kurie yra pirmieji organų donorystės grandinėje. Po jo Vilniuje, Rotušės aikštėje, buvo uždegta 1410 žvakelių – lygiai tiek, kiek per beveik 47 metus buvo organų donorų, išgelbėjusių tūkstančių sunkių ligonių gyvybę. Iš jų – 304 gyvieji donorai, dovanoję vieną inkstą ar dalį kepenų šeimos nariams, ir 1106 mirę donorai, kurių organai buvo persodinti sunkiems ligoniams.

Lyg ir nieko keisto, kad artimieji dėl mylimų žmonių, ypatingai mamos dėl savo vaikų, gali padaryti viską. Tačiau pasiryžimas gultis ant operacinio stalo ir, tikrąja šio žodžio prasme, dovanoti dalelę savęs, yra ne tik begalinės meilės, bet ir drąsos įrodymas. Ne vienas, dovanojęs inkstą ar dalį kepenų, buvo nesuprastas bendradarbių ar šiaip pažįstamų. Jų manymu, svarbiau rūpintis savo sveikata, o ne gelbėti  jau sergantį artimąjį.

 Todėl „Gyvasčiai“ sujungtiems transplantuotojams ir transplantacijų laukiantiems žmonėms labai svarbu pagerbti šiuos drąsius ir mylinčius žmones, kurių tylus pasiryžimas ne tik gelbsti gyvybes, bet ir taupo valstybės pinigus. Persodinto inksto dėka gyvenančio žmogaus gydymas kainuoja iki 10 kartų pigiau negu laukiančio transplantacijos. Lietuvoje persodintų organų dėka gyvena apie 1000 žmonių. 

„Gyvasties“ renginyje pagerbtos 6 organų donorės – 5 mamos, dovanojusios inkstą arba dalį kepenų savo vaikui, ir viena žmona, dovanojusi inkstą vyrui. Joms tradiciškai buvo įteikta Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės padėka bei keramikinė kriauklė, kurios viduje vietoje perlo – aukso dulkėmis padengto inksto arba kepenų formos simbolis. Viena iš pagerbtųjų – moteris iš pamario krašto – Daiva Gicevičienė.

Ragina suteikti šansą

Renginio metu moterys teigė, jog dėl savo pasiryžimo gelbėti atžalą nė kiek nesigailėjo. Visos kaip viena tvirtino, kad prieš operaciją dėl savo vaikų jaudinosi kur kas labiau negu dėl savęs ir džiaugėsi, kad viskas pavyko. Tą patį sakė ir D. Gicevičienė, dovanojusi dukrai Auksei inkstą. „Dukrai nuo 15 metų dažnai skaudėjo galvą, tino kojos. Mano mama tuo metu dirbo Klaipėdos gimdymo namuose akušere-ginekologe. Ji ir padarė mergaitei tyrimus. Sulaukus atsakymų, tuoj pat pradėtos daryti dializės procedūros. Liga – klastinga. Mūsų skirtingos kraujo grupės - mano pirma, o Auksės antra. Kai pasakė, kad aš galiu būti dukrai donore, tik viena mintis kirbėjo galvoje – kad tik greičiau“, - prisimena kintiškė. Moteriai nekilo klausimų -  būti ar ne donore savo atžalai, bijojo tik vieno – atmetimo.

„Ar mama gyva?“ – buvo pirmasis klausimas dukters po operacijos. „Po chirurginio pjūvio trečią parą abi, pasiremdamos į sienas, iš reanimacijos parėjome į savo palatą. Vyro ir mūsų sūnų į reanimacijos skyrių neįleido. Todėl jie laukė palatoje“, - prisimena Daiva. Ji ir šiandien tvirtina, jei laiką atsuktų atgal, vėl pasielgtų taip pat.

„Organų donorystė - tai  kilnus, prasmingas ir dvasingas poelgis, nes išgelbėto žmogaus organizme  lieka gyventi kito žmogaus dalis. Vienas miręs gali padėti išgelbėti 10 žmonių“, - įsitikinusi D. Gicevičienė. Ji pataria saugoti ir mylėti savo artimuosius, o, esant bėdai ar atsitikus nelaimei, padėti vieni kitiems.

Kintiškė suskaičiavo – praėjo dvidešimt metų po operacijos. „Aš gyva, sveika. Todėl raginu visus neabejoti ir  padėti savo vaikams bei artimiesiems. Raginu mirusiųjų artimuosius suteikti šansą dar 10-čiai žmonių gyventi, tikiu, kad Dievas palaimina šitą auką“, - užtikrintai kalbėjo moteris.

Gyvena pilnavertį gyvenimą

Anot dukters Auksės Skirzgilienės, jai mamos padovanotas inkstas - tai aukščiausios moralės poelgis. Moteris už tai jai yra labai dėkinga. „Kada atsisako ir nustoja funkcionuoti inkstai, kad žmogus galėtų gyventi toliau, reikalinga hemodializė. Tai yra veiksmingas toksinių medžiagų iš ligonio organizmo šalinimo būdas. Tik per 4 valandas pašalinama tiek medžiagų ir perteklinio vandens, kad iki kito hemodializės seanso ligonis be inkstų gali gyventi 2 - 3 dienas. Pasaulyje gyvena daugiau kaip 2 mln. žmonių, kuriems būtina hemodializė. Lietuvoje, remiantis ligonių kasų duomenimis, kasmet išaiškinama 290 naujų inkstų nepakankamumo atvejų. Kiekvienais metai organų transplantacijų vis daugėja, artimieji sutinka aukoti organus. Kartais nutinka ir taip, kad atsisako persodintas inkstas dėl įvairiausių priežasčių ir tenka grįžti į dializę. Taip atsitiko ir man. Mano mamos inkstas tarnavo 13 metų. Tuo laikotarpiu jaučiausi labai gerai. Sutrikus jo funkcijai, vėl teko grįžti į hemodializės skyrių - ir taip septynerius metus“, - pasakojo Auksė.

Praėjusių metų vasario 18 dieną jai medikai persodino mirusio donoro inkstą. Šiuo metu Auksė jaučiasi gerai. Anot jos, jau atvertas  gyvenimo trečias lapas. „Turiu kito inksto donorę - sesę Danutę, kuri gyvena Šiauliuose. Mes bendraujame, draugaujame“, - sako A. Skirzgilienė.

Šilutiškė gyvena pilnavertį gyvenimą. Vasarą baigė ergoterapijos studijas Klaipėdos universitete, domisi holistine medicina, mokosi tradicinės kinų medicinos. Šiuo metu dirba Klaipėdoje ergoterapeute. Ji nusprendė ir toliau krimsti mokslo šaknis - studijuoja papildomąją ir alternatyviąją mediciną. Tai reabilitacijos magistro laipsnio studijos. „Esu labai laiminga, kad galiu siekti to, kas man patinka, galiu keliauti ir aplankyti kitas šalis. Daug keliaujame ir atostogaujame kartu su mama. Abi mėgstame aktyvų poilsį. Drauge dalyvaujame įvairiose konferencijose, kur kalbama apie donorystę“, - džiaugėsi pašnekovė.

Moterys – itin artimos. Jos abi -  puikus pavyzdys, kokia gali būti stipri abipusė meilė.