Išėjusieji kviečia užgesusių akių šviesa

2016-10-31, Albinas Lukošius

Pėsti ir važiuoti, suaugę, vedini vaikais ir anūkais, jaunimas šiomis dienomis neaplenkia kapinių. Pilki kapinių kauburėliai sumirga vėlyvųjų gėlių žiedais, ant jų tamsią naktį vėjas plazdena žvakių liepsneles... Mūsų tautos praeičiai neabejingi žmonės padarė kilnų darbą - sutvarkė žinomo Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo H. Šojaus kapą. Ant jo mirusiųjų pagerbimo dieną irgi švies žvakutė, tarytum bylodama, kad sąvartynuose bei brūzgynuose nepranyksta žinomų žmonių darbai ir jų vardai. Jie mums, tautai yra brangūs. Užmarštį ištvėrę, jie sugrįžta. Vaikštau po kapines ir atrodo, kad kiekvieno gražiai sutvarkyto kapo žiedelis tarytum sveikinasi su atėjusiuoju pastovėti tyloje. Negirdimais žodžiais virpa vėjo dar nenudraskyti paskutiniai lapeliai. Kas žino, gal tai tėvų, senelių, protėvių raudos, dainos, legendos, pasakos. Einu palengva toliau švariais takeliais: sunkiai atsitiesdama, pluša prie kapo močiutė, o jauna moteris ašarotu veidu šnabžda maldą, su mintimis apie atgulusius smėlio kalnelyje, prašau uždegti žvakutę ant neprižiūrimo kapelio, o šalia augančios pušys tegul gieda gyvenimo džiaugsmą ir meilę.

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!