Kokią žalą žmogaus organizmui daro mėsoje esantys antibiotikai

– Kaip, jūsų nuomone, antibiotikų atradimas pakeitė mediciną?

– Antibiotikai tapo itin svarbūs gydant sudėtingas infekcines ligas. Taigi kurį laiką mes manėme, kad visas šias infekcines ligas galėsime atlaikyti,  kad nebūsime jų paveikti.

– Dabar Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad viena didžiausių grėsmių sveikatai yra atsparumas antibiotikams. Kas tai? Kodėl susiduriame su šia problema?

– Yra kelios priežastys, kodėl atsparumas antibiotikams dabar pasireiškė kaip problema. Manau, kad atsparumas antibiotikams ir atsparumo antibiotikams genai buvo pastebimi visais laikais. Dabar mes naudojame antibiotikus įvairioms sudėtingoms infekcijoms gydyti, juos jau daugelį metų taip pat vartojame ir kitose srityse, kad ir augimui skatinti, norėdami užauginti sveikesnius ir produktyvesnius gyvulius ūkiuose. Tai iš tiesų prisidėjo prie to, kad antibiotikams atsparių bakterijų mūsų aplinkoje padaugėjo.

– Ar tai, kad gyvuliai maitinami antibiotikais, pavojinga žmogui?

– Tie antibiotikai, kuriais maitinami gyvuliai, tiesiogiai nekelia problemų žmonėms, nes, kai valgome mėsą, joje antibiotikų yra tiek mažai, kad jie mūsų neveikia. Tačiau jų buvimas mėsoje ar ūkinių gyvulių atliekose, patenkančiose į aplinką, sudaro nedidelį, bet nuolatinį spaudimą bakterijoms. Taip leidžiama atspariosioms augti šiek tiek geriau nei toms, kurios nėra atsparios antibiotikams. Šis spaudimas, kurį pastebime vis daugiau ir daugiau sričių, tikrai sudaro geresnes sąlygas atsparioms bakterijoms, taip keičiama aplinkos mikrobiologinė populiacija.

– Ar yra kokių nors iniciatyvų, mėginančių pristabdyti gyvulių augintojus dėl antibiotikų naudojimo?

– Netikėtai Šiaurės Europos šalys, tarp jų ir Danija, pradėjo smarkiai riboti antibiotikų vartojimą. Ūkininkai yra baudžiami, jei naudoja per daug antibiotikų – tai viena iš pradėtų taikyti priemonių. Bet itin dideli iššūkiai dėl antibiotikų vartojimo kyla Kinijoje, Indijoje ir kitose šalyse, kuriose norima paspartinti žemės ūkį ir industrializaciją. Taigi susiduriame su dideliais globaliniais iššūkiais, kurie veikia mus ir Šiaurės Europoje.

– Kalbame apie politikų, ūkininkų veiksmus. O ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad pristabdytumėme atsparumą antibiotikams?

– Kai kuriose Europos šalyse daugelis suprato, kad negalime visų skirtingų rūšių ligų, taip pat ir kai kurių virusinių, gydyti antibiotikais. Manau, kad dabar jau supratome, jog kiekvienu atveju neturime gydytojų prašyti antibiotikų. Tai vienas iš būdų. Kitas – matyt, turėtume labiau skatinti organinį žemės ūkį, kai ribotume antibiotikų vartojimą auginant gyvulius.

– Ar naujų antibiotikų kūrimas, investicijos į juos yra populiarus tarp gamintojų ir mokslininkų?

– Galėtume taip manyti, tačiau iš tiesų praėjo labai daug metų, kai beveik jokie nauji antibiotikai nebuvo išrasti. Didžiosios kompanijos pasitraukė iš antibiotikų gamybos, nes pamatė, kad antibiotikų vartojimas yra limituotas. Taip pat ir dėl to, kad, jei ir sukurtų labai veiksmingą antibiotiką, dėl apribojimų jis būtų vartojamas tik retoms ir sudėtingoms infekcijoms gydyti. Štai kodėl nėra didelės finansinės iniciatyvos naujų antibiotikų gamyboje. Atrodo, kad situacija šiek tiek keičiasi. Viena iš iniciatyvų – kad būtų sušvelninti suvaržymai klinikiniams tyrimams, tuomet antibiotikų kūrimas taptų pigesnis. Truputį auga ir didelių kompanijų susidomėjimas. Tiesa, tai, kad jos deda tiek mažai pastangų naujų sprendimų paieškoms, kelia didelį nerimą.

– O kaipgi dėl ateities? Ar šiai sričiai kompanijos skirs daugiau laiko ir pinigų?

– Aš tikiuosi, kad bus sumažinti apribojimai antibiotikų patvirtinimo procesui, kuris neretai užtrunka iki 10 metų, taip būtų sukurta finansiškai patrauklesnė erdvė. Taip pat manau, kad yra tam tikrų alternatyvių terapijų, kai gilinamasi ne į bakterijos augimą, o į savybes, kurios sukelia ligą, taip mažinant ligos pasekmes organizmui. Tai būtų dar vienas būdas, kaip sumažinti atsparumą antibiotikams. Taigi yra kelios skirtingos alternatyvos, tačiau jomis sunku sudominti farmacijos kompanijas.

– Šiandieninė jūsų tema – auksinis stafilokokas. Minėjote, kad yra tam tikrų ligų, kurias sukelia šis organizmas. Kokios jos?

– Ligos, kurias sukelia auksinis stafilokokas, yra nedidelės odos infekcijos, jomis sirgome daugelis iš mūsų. Kai kuriais atvejais dėl mums dažnai nežinomų priežasčių mikroorganizmas gali patekti į kraujotaką, auksinio stafilokoko kolonijos yra labai pavojingos ir gali sukelti širdies smūgį, taip pat kraujo užkrėtimą.

– Kiek išplėtoti jūsų tyrimai?

– Mūsų tyrimai plėtojami dviem kryptimis. Pirma jų – terapija, kai ieškome junginio, gydančio auksinio stafilokoko infekcijas, sumažinant toksinų gamybą ir kitus kenkiančius veiksnius. Kita sritis  – stengiamės suvokti atsparumo paplitimą. Žinome bent šiek tiek daugiau apie tai, kodėl šis organizmas taip lengvai tampa atsparus antibiotikams, ir tai jau savaime gali būti naudinga, siekiant apriboti šį atsparumą.

– O kaip kiti organizmai? Gal tirsite ir juos?

– Manau, kad tolesni tyrimai dėl antibiotikams atsparių genų plitimo yra labai svarbūs. Mes žinome, kad galbūt tam tikros valymo ir dezinfekcijos įstaigos prie to prisideda. Ketiname tirti dar ir kitus organizmus, tarp jų ir enterokokus – bakterijas, kurios taip pat sukelia infekcijas. Tirsime ir stebėsime, ar jos turi panašių plitimo mechanizmų, kuriuos atradome ir auksinio stafilokoko organizme.

– Kai kurie mokslininkai teigia, kad greitai gyvensime eroje po antibiotikų. Ar sutiktumėte?

– Manau, kad su terapija, kurią naudojame dabar, tai gali būti tiesa. Vis dėlto dar turime labai daug sužinoti apie antibiotikų veikimą, kada gydant infekcijas jie patenka į žmogų, kaip veikia bakterijas. Juk antibiotikai vartojami daugelį metų, o jų poveikis mažėja. Taigi tai yra dar viena ateities kryptis.