Kas yra baimė? Žvilgsnis iš arčiau
Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją „Psichologai Kaunui“, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Kalbiname psichologę psichoterepeutę Aušrą Pundzevičienę apie vieną stipriausių ir daugiausiai nerimo keliančių jausmų – baimes.
– Pakalbėkime apie baimę, o gal labiau apie tai, kaip tapti drąsesniais.
– Taip, abu dalykai susiję. Sako, ne tas yra drąsus, kuris nebijo, o tas, kuris BIJO, bet įveikia savo baimę. Iš tiesų, juk apie kokią drąsą galime kalbėti, jei iš viso nėra baimės.
– Gerai, tuomet apie baimę. Atrodo, tai nėra toks jau vienareikšmiškai blogas dalykas?
– Tokia jau ji – baimė – viena vertus, saugoja, padeda nepražūti pavojingame pasaulyje. Kita vertus, stabdo, trukdo pasiekti, ko norime, tarsi vaiduoklis vaidenasi ir neleidžia laisvai eiti pirmyn. Emocijų tyrimai rodo, kad visas mūsų išgyvenamas būsenas galima suvesti į keturias esmines – bazines emocijas: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė. Sveikas žmogus kasdieniame gyvenime išgyvena jas visas. Tik jei pradedame blokuoti kurią nors vieną, ignoruoti – ji pasislepia. Štai jei neleidžiame sau pykti, gali būti, kad gyvenime padaugės liūdesio arba baimės. Arba jei jokiais būdais negalima (negražu, netinkama) bijoti – atsiras daugybė erzinančių, piktinančių situacijų. Vaikus tyrinėję psichologai pastebėjo, kad maži vaikai augdami po truputėlį plečia, stiprina savo gebėjimą ištverti, išgyventi, įveikti baimės jausmą. Štai kad ir namuose ar aplinkui esančios taip vadinamos „baisios vietos“: sandėliukai, rūsiai, tamsūs kambarėliai ar pan. Vaikai ir bijo ten eiti, ir juos traukia – tarsi kažkuo yra svarbu prisiliesti prie šios ribos, prie baimės išgyvenimo, patirti įtampą. O paskui atsipalaidavimą – ir pasijusti stipresniais. Kitą kartą, tikėtina, kad galės žengti dar žingsnį pirmyn, dar stipriau patirti baimę ir vėl saugiai pasitraukti atgal iki kito karto. Taip didinant išgyvenimo intensyvumą, mokomasi jį toleruoti, ištverti.
– Kodėl tuet neretai ir suaugę taip vengia, nenori šito jausmo?
– Viena esminių bėdų šiuolaikiniame pasaulyje, kur esame įpratę gauti daug ir greitai, – kad sunku ištverti, išbūti sunkesnius išgyvenimus: liūdesį, skausmą, kaltę. Ir baimę. Dažnai tenka išgirsti, kad norėtųsi, jog išvis nebebūtų baimės jausmo; kad jo nebejaustų. Bet tiesa tokia, kad baimės išgyvenimas yra mūsų kasdienybės dalis – ir ne tik natūrali, bet ir būtina. Tad turime mokytis ne jos išvengti, o atrasti būdų, kaip ją išgyventi, ištverti, išbūti.
Pagalvokime: juk kaskart, kai skubame pabėgti nuo savo ar kito žmogaus (vaiko, giminaičio, draugo) baimės išgyvenimo, tuoj pat puolame ką nors daryti, gelbėti, taisyti situaciją, raminti. Jei situacija realiai nėra pavojinga – o tokių tikrai nepasitaiko dažnai, – kiekvienąkart tai yra galimybė mums neskubėti veikti, daryti, o trumpam sustoti, pasimokyti ramiai išbūti. Kas ir ko iš tiesų čia bijo? Kas mane jaudina? Koks tai jausmas, kaip jaučiu jį kūne? Ar galiu truputėlį jį pakęsti? Galima giliai įkvėpti, iškvėpti, palaukti dar minutę…
– Skamba kaip neblogas patarimas. Kas dar galėtų padėti, kai bijome?
– Tiek mums, tiek greta esančiam žmogui, jei bijome, svarbus žinojimas, kad tai laikina, praeis. Ir vėl viskas pasikeis. Kad mes pajėgūs, galime ištverti. Nebėgdami, nesislėpdami, neslopindami (vaistais, alkoholiu, veikla, darbu ar kt.). Galbūt baimės jausmas mėgina atkreipti dėmesį į kažką mūsų gyvenime, perduoti žinią. Dažniausiai tai būna vertingos dovanos.
Kelios gražios mintys: „Kai tu darai už mane tai, ką aš galiu ir turiu padaryti pats, tu prisidedi prie mano baimės ir netikrumo“ (William Stringfellow); „Kiekvienas gyvenimo patyrimas, kai susiduriame akis į akį su baime, suteikia stiprybės, drąsos ir pasitikėjimo“ (Eleonora Roosevelt).
Straipsnio komentarai
