Socialinė darbuotoja – vienišo senolio gyvenimo ramstis

Pabėgo nuo banditų...

J. Stankevičius pasakojo, kad jis su mama Brone į Stoniškius atsikraustė 1945-ųjų rudenį iš Varėnos rajono. Tėtis 1941 metais buvo miręs. Juozukas tada turėjo tik šešiolika metų. Ne vieną šeimų tuomet čia atvežė iš Dzūkijos, nes Stoniškiuose buvo daug tuščių sodybų.

„Mano tėvai Dzūkijoje dirbo pas ūkininkus, - pasakojo J. Stankevičius. – O didžiausia priežastis, dėl kurios reikėjo bėgti iš ten, buvo banditizmas. Gyvenusius arčiau miškinių, ar vadinamųjų rusų žudydavo ir tie, ir tie. Mama vėliau, Stoniškiuose susikūrus kolūkiui, įsidarbino laukininkystėje – šieną grėbdavo, daržus ravėdavo“.

Paprašytas prisiminti, kaip po karo atrodė Stoniškiai, J. Stankevičius sakė: „Nieko gero čia nebuvo, tik tušti namai. Vietiniai gyventojai – vokiečiai – buvo taip staiga išvaryti iš savo namų į Vokietiją, jog duonkepiuose paliko bekepančius pyragus, duoną. Pats tai mačiau. Žmonės kalbėjo, kad ir Pagėgių mieste buvo rasta pradėtų kepti pyragų ar duonos. Vokiečių kareiviai gąsdino šio krašto vokiečius, kad užėję rusai juos nužudys, tai ir bėgo žmonės iš savo gimtų namų. Kai kurie paliko ir gyvulius, bet mes šitoje sodyboje nė vieno neradome. Kiti atsikraustę į Stoniškius žmonės, kurie tik norėjo, gavo gyvulių. Daržinėse buvo palikta nekultų javų“.

Juozas stebėjosi, kodėl rusų kariškiai Stoniškiuose sugriovė tiek daug gerų medinių namų. Jie sakydavo: „Mes jau prisikariavome“. Buvo apsigyvenę kareivių daliniai, todėl griaudavo namus, nes neturėjo malkų kūrenimui. Kartais ir šiaip kokį namą uždegdavo.

Dar J. Stankevičius pasakojo, kad tada Stoniškiuose buvo ne trys, kaip dabar, o tik viena krautuvėlė - tame mediniame name, kuris stovi priešais kultūros namus, kitoje gatvės pusėje. Bet užtat veikė nemažas restoranas, paskui, jau kolūkių laikais, ten atidarė valgyklą, kurioje kolūkiečius maitindavo.

Pasak pašnekovo, į restoraną vakarais eidavo ir jaunimas, ir brandaus amžiaus sulaukę žmonės. Apsilankydavo restorane ir Juozukas, tik sakė tuo metu merginų neieškodavęs, nes buvo dar per daug jaunas, jos nerūpėjusios. Nes ir sąlygos tam buvusios ne tokios, kaip šiuo metu – ten nebuvo muzikos, todėl ir šokiai nevykdavo.

Žmoną Antaniną, beje, irgi užaugusią Dzūkijoje, netoli Simno, sutiko čia, Stoniškiuose. Juozas Stoniškių ūkyje dirbo traktorininku, Antanina buvo namų šeimininke. Užaugino du sūnus. Sigitas dabar gyvena Žemaičių Naumiestyje, iki pensijos dirbo visokius darbus. Algimantas triūsė melioracijos įmonėje – benzinvežiu vežiodavo degalus. Dabar jau irgi pensijoje, gyvena Pagėgiuose.

Pasidomėję, ar dabar geresnis gyvenimas nei buvo sovietmečiu, išgirdome tokius J. Stankevičiaus pamąstymus: „Prie rusų, ypač paskutiniais metais, buvo geriau gyventi – pilnos parduotuvės. Šį laikotarpį būtų geriau, bet viskas, Jėzau, Marija, labai brangu. Dabar pasikeitė dauguma Seimo narių, gal kas nors ir mūsų gyvenime pasikeis. Ir dar kaip yra – tie Seimo nariai daugiau į save žiūri, nerūpi jiems varguoliai. Žadėjo pakelti atlyginimus, tai sau, Seimo nariams, pridėjo po 2 ar 3 tūkstančius litų, o mums špygą pasiūlė. Nėra teisybės, ir nebus. O ką mes galime padaryti? Taip jau yra“.

Socialinė darbuotoja: „Yra geras, ramus senukas“

Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų centro socialinio darbuotojo padėjėja K. Žymantaitė „Šilokarčemai“ sakė, kad J. Stankevičius klauso jos, yra geras, ramus senukas.

Apie savo darbą K. Žymantaitė pasakojo: „Valgyti verdu, malkų prinešu, į parduotuvę nueinu, vaistų, kai reikia, nuperku. Į ligoninę nuvežu – socialinių paslaugų centras suteikia automobilį. Pas jį ateinu kasdien, išskyrus savaitgalius, būnu nuo aštuntos iki dvyliktos valandos. Savaitgaliais galėtų ateiti kita socialinė darbuotoja, tada ir paslaugų kaina senoliui būtų didesnė, bet kitos jis nenori ir neprašo“.

O į klausimą, ar kasdien ruošia valgį, K. Žymantaitė atsakė, jog – taip. O jeigu visko tą dieną nesuvalgo? „Tada maisto likučius suvalgo prie būdos pririštas šuniukas Meškis“, - nusišypsojo mergina.

Už globą moka ir valstybė, ir paslaugos gavėjas

Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Kovaliova „Šilokarčemai“ sakė, jog dienos socialinės globos paslaugos asmens namuose finansuojamos iš valstybės tikslinės dotacijos ir asmens mokamų lėšų už teikiamas paslaugas.

Tai yra iš 280 eurų slaugai skiriamų lėšų ir asmens pensijos bendros sumos. Mokamos paslaugos negali viršyti  20 proc. jo gaunamų visų pajamų. Vidutiniškai tai sudaro apie 100 eurų per mėnesį.