Našlio Romualdo gyvenimo peripetijos: skurdi buitis ir barakudų baimė

Apie viską nuo pradžių

Pas Romualdą į Vilkyčius mus atvedė vieno žmogaus skambutis. „Nuvažiuokite pas jį. Pamatysite, kaip apsileidęs gyvena. Visi žmonės tvarkosi, o pas jį - žolės iki pažastų. Netvarka, baisu. Geria, neišsipagirioja. Tuoj žiurkės pradės eiti pas mus į namus“, - pasakojo į redakciją paskambinęs nepažįstamasis.

Tai tiek mes ir težinojome apie Romualdą: apsileidęs, geria, neišsipagirioja, o, trumpai tariant -Vilkyčių gyvenvietės skaudulys. Tiesa, dar pasakė, kad gyvena Minijos gatvėje, ant kampo. O jo sodybą turėtume iš karto pažinti, nes ji apaugusi žolėmis, dilgėlėmis, kerpėmis ir medžiais.

Kadangi informacijos nedaug, tai kas galėtų daugiau žinoti apie vietinius gyventojus ir viso kaimo gandus bei negandas, jei ne pardavėjos.

Todėl, vos tik įvažiavę į Vilkyčius, užsukame į prie kelio esančią parduotuvę. Prisistačius, kad esame iš „Šilokarčemos“ ir ieškome Romualdo, pirkėjai pradeda šnabždėtis. „Kas atsitiko? Kodėl žiniasklaida ieško Baltruko? Nejaugi kažko nežinome, praleidome?"

„Šiandien jo parduotuvėje nebuvo. Bet vakar alaus pirko“, - sakė mums pardavėja. „Šiaip jis žmogus geras, ramus. Dėl tvarkos tai nežinome, bet jei vyras vienas gyvena, tai kokia ten tvarka gali būti“, - pridūrė ji ir paaiškino, kaip rasti kelią pas Romualdą.

Važiuojant Vilkyčiuose Minijos gatve, akys džiaugiasi matydamos gražius, įspūdingus namus. Kiekvieno jų aplinka išpuoselėta, tvoros - gražiausios, aukščiausios. Pavažiavus tolėliau, dešinėje pusėje, dėmesį patraukia trobelės kampas, apaugęs vijokliais. Kieme - medžių ir žolių gausybė. O iš tvoros likę tik jos fragmentai. Ši trobelė ir išsiskiria iš visų gyvenamųjų namų Minijos gatvėje. Būtent čia ir gyvena mūsų herojus Romualdas.

Romualdas: „Mano žemė derlinga – todėl ir žolės auga“

Įvažiuojame į kiemą. Mus pasitinka skardžiu balsu amsėdama kalaitė Milka. Pyksta, lyg ir krimstelti norėtų, bet nedrįsta. Beldžiame į duris. Tyla. Dar kartą pabeldžiame, tik žymiai stipriau. „Aha, tuoj ateinu, palaukite, ko norite“, - pasigirsta vyriškas balsas. Netrukus durys atsidaro ir pasirodo Romualdas apsiblaususiomis akimis. „Na ir ko jūs norite iš manęs? Ką aš padariau? Milka, ša, nelok, eik į būdą“, - ramindamas šunį, klausia vyriškis.

„Kaimynai iškvietė. Sakė, kad žolės nenusipjaunate, apsileidęs gyvenate. Bijo, kad žiurkės į jų namus nepradėtų eiti“, - atsakome.

„Pjaunu aš tą žolę, tik pas mane žemė derlinga, tai greitai ji vėl užauga. Kiek galiu, tiek pjaunu“,- žodžių kišenėje neieškodamas atsako pašnekovas.

Paprašome Romualdo parodyti savo 55 arų valdas. Vyras įsispiria į kroksus. Eina, šiek tiek svirduliuoja, jaučiasi alkoholio kvapas.

 „Romualdai, gėrėte šiandien?“, - klausiame.

 „Nedaug. Tik vieną pūslę alaus (1 litrą, - aut. pastaba)“, - nesiginčija jis.

„Bet juk dabar tik pirma valanda, pietūs, o jūs jau apsiblausęs“, - bandome moralizuoti.

„Na ir kas. Aš per dieną tris pūsles alaus padarau: iš ryto, per pietus, o dar vieną vakare - ir viskas. Daug negeriu“, - sako Romualdas. - Šiandien su Mindaugu dar dalinausi 7,5 proc. stiprumo alumi, tai reiškia, kad išvis nedaug gėriau“.

Einame per kiemą. Vidury kiemo apvirtęs karutis. Guli šieno ritinys, kurio pusę po visas dideles Romualdo valdas jau išnešiojo vėjas. O jau puodų, puodelių, plastikinių indų gausybė visame kieme pristatyta: ir prie namo, ir prie daržinės, ir šiaip kur papuola.

„Čia mano rožynas, daug rožių būdavo“, - rodydamas į dilgėlyną, tarytum didžiuodamasis sako Romualdas.

„Bet čia juk dilgėlynas, jokių rožių nesimato“, - paprieštaraujame vilkytiškiui.

„Nenorėkite, kad visada žydėtų. Nužydėjo jau, - atkerta Romualdas ir vedasi mus į daržinę. - Tik atsargiai, čia gali stogas užkristi. Neikite į vidų. Aš ir pats neinu. Kaimynui leidau savo šieną susidėti, o jeigu ieškote „samagono“, tai tokių dalykų nerasite, aš tuo neužsiimu“.

„O jei ant kaimyno stogas užkris, kai šieno eis pasiimti - kas atsakys?“, - klausiame.

„Kas? Kas? Niekas. Pats kaltas, ko vaikšto ne po savo daržinę. Aš čia neinu, lai ir jis neina“, - atsako Romualdas ir nueina prie Milkos būdos, palikdamas mus stovėti prie apgriuvusios medinės daržinės. „Tuoj atnešiu tau paėsti, tuoj, kai išvažiuos“, - glostydamas šunį sako Romualdas, norėdamas, ko gero, kad mes, neprašyti svečiai, kuo greičiau iš kiemo išeitumėme. „Mano namui - koks šimtas metų. Dėl to jis toks baisus ir atrodo. Bet man gerai, netrukdo. O kaimynai lai nežiūri“, - pykteli Romualdas.

Kol vaikščiojome po R. Baltruko kiemą, pastebėjome, kad iš visų čia esančių statinių - namo su išdaužytais langais, dviejų daržinių ir šuns būdos - pati tvirčiausia, tvarkingiausia ir, ko gero, šilčiausia, kaip bebūtų gaila ir yra Milkos būda.

„Gal galėtumėme pas jus užeiti į vidų. Pasėdėtumėme, pakalbėtumėme daugiau“, - paklausiame sodybos šeimininko.

„Aš nespėjau susitvarkyti...“, - atsako našlys. - Na gerai, užeikite, bet neilgai. Laiko daug neturiu, nors jei žmoną surastumėte, tai tada galime pakalbėti. Nes kaime rasti gerą moterį yra problema“,- pabrėžia itin ramaus būdo Romualdas.

Vienam tvarkytis sunku

Žmoną Romualdas palaidojo prieš dešimtmetį. Sunki liga pakirto jauną moterį. Turi jis dvi dukras. Tiesa, turėjo dar ir trečią, bet, kaip pats sako, nuomininkas pasmaugė ją už 240 litų. O kalbėti apie tai Romualdas nenori – skaudu.

Kai žmona buvo gyva, laikė jiedu ir ožkas, ir gyvenimas buvo kitoks - gražesnis. Dirbo Romualdas fermoje, paskui gerą dešimtmetį - Vilkyčių katilinėje, o jai užsidarius nugarą lenkdavo pas ūkininką. „Aš esu atviras... Dabar likau vienas. Tai ir geriu retkarčiais, ne iš skausmo, o šiaip sau – nežinau, kodėl,- atsidūsta vyriškis. – Pripažįstu – geriu“.

Nors Romualdo namas didelis, kaip žmonės sako - dviejų galų, bet visas jo gyvenimas „verda“ viename nedideliame kambaryje, kuris yra ir virtuvė, ir miegamasis, ir svetainė.

Įeiname į namo prieangį. Stovi žoliapjovė, sofa, ant kurios guli Romualdo rūbai, o ant lubų kabo, musgaudis su šimtais nustipusių musių.

Tik perėjus prieangį, nosį užriečia nemalonus kvapas. Užeiname į kambarį. Dvokas dar stipresnis. Netvarka. Vaizdas tikrai ne koks. Ant viryklės - puodas su žuvų galvomis, o vanduo jame jau pelėsiais užsitraukęs ir pažaliavęs. „Sriubą ryte viriau, bet nespėjau išvirti, išeiti turėjau. Valgį, kiek sugebu, gaminuosi pats. Šiandien, pavyzdžiui, kiaušinį kepiausi“, - didžiuojasi Romualdas ir sėdasi ant savo lovos. Mums atsisėsti nėra kur, nors, tiesą sakant, Romualdas ir nesiūlo.

Sena, sutrūnijusi lova čiužiniais apdėta, kad minkščiau gulėti būtų. Nei paklodžių, nei užvalkalų nėra, nes vyriškiui jų nereikia, tik papildomas darbas atsirastų – apvilkti . Kambario asla seniai šluotos nemačiusi. Ant stalo - kelias savaites neplauti indai, po stalu mėtosi batai, rūbai ir daugybė alkoholio butelių, butelaičių. Krosnis skylėta, nelaimė, atrodo, čia pat laukia. „Aš ją pats „nusilepinau“, jei žemaitiškai supranti. Neužsidegs, nebijok. Paklauskite tų „gerų“ kaimynų, kurie iškvietė jus. Jie pasakys, kad pas mane šilčiau, nei pas juos – pavydi rupūžės“, - juokiasi vilkytiškis.

„Romualdai, netvarkė pas jus baisi. Kodėl nesitvarkote“, - vėl moralizuojame vyriškį.

„Tvarkausi aš! Tik šiandien esu toks „nabagas“. Moters man reikia. Geros, ne girtuoklės ir, svarbiausia, ne barakudos. Nors jei šiandien manęs paklaustumėte, ko man trūksta gyvenime - tvarkos ar žmonos, atsakyčiau, kad tvarkos“, - šmaikštauja pašnekovas, paspirdamas ant žemės gulinčias kojines. - Čia mano išeiginės“.

Apžiūrėję našlio Romualdo gana skurdžią buitį, paklausėme, kaip jis mano, kokia moteris sutiktų čia gyventi, ir ką jis gali jai suteikti? „Negalvokite, moterų aš turėjau daug, bet visos jos buvo nekokybiškos, girtuoklės. Su jomis sėdėdavau ir pats gerdavau... Man reikia negeriančios, tvarkingos ir, svarbiausia, ne barakudos. O aš jai suteiksiu gyvenamąjį plotą ir maistą“, - pažadėjo Romualdas.