Viešai įgelti kitam, pačiam liekant šešėlyje...

Komentaras komentarui nelygu

Kaip sakoma, norint komentuoti reiktų bent kažkiek išmanyti komentuojamą reikalą. Na, gal išskyrus politiką. Apie politiką bei politikus net bobutės ima ir lepteli ką nors kaimynei kieme garsiai, o bažnyčioje – į ausį, tarsi išpažintį. Gi jaunesni energingiau burnoja,  ne visada  lietuvių kalbos žodyno terminologija remdamiesi. Nors į politikų daržą mėtomi akmenys - ne kiekvienas taiklus, bet netrūksta ir pataikančių. Tegul politikai patys ginasi, kalbėti minioms jiems ne naujiena. Antra vertus, jei politikų žodžiai nesiskirtų nuo darbų, kritikuojančiųjų apetitas apmažėtų. Bet šulinys, vadinamas politika, neišsemiamas, kaip ir nepasotinama auditorija, sykiais akimis užkliūvanti už šapo, o neįžiūrėjusi kelio viduryje riogsančio rąsto. Daugelis internautų tokie: kas kam nepatinka, aną ir „tarkuoja“. Nesvarbu, yra tam priežastis ar nėra. Svarbu išdėti į šuns dienas. Išdeda, juk ne diplomatai. Panašių komentarų netrūko po „Šilokarčemoje“ pasirodžiusio S.Bielskio straipsnio apie liberalo A. Jako (Lietuvos laisvės sąjunga) ir jo penkių partiečių kol kas pralaimėtą civilinę bylą prieš Šilutės rajono savivaldybės merą, V. Laurinaitį ir vietos televizijos laidų vedėją M. Budraitį. Rašinys sulaukė 15-os komentatorių dėmesio. Kuo tik neprisiskaitėm! Net R.Karbauskį Į tą reikalą įvėlė, rado „progą“ naujai išrinktą JAV prezidentą paminėti. O jau žodeliais, įžeidimais pasidrabstyta. Pavyzdžiui, parašyta: „nemalkit šūdo“... Beje, pirmas žodis buvo parašytas su gramatine klaida. Raštingumas – daugelio internautų silpnoji pusė.

Jei moki keiktis, nereiškia, kad esi mokytas

Trintas mokyklos suolas ne visiems prideda žinių. Vienas jaunas vagišius teisiamas pabylojo, jog yra baigęs šešias klases, bet skaityti ir rašyti nemoka, tik pasirašyti. Regis, kai kurie komentatoriai taipogi ne itin taršę mokslus. Sakiniuose nededami kableliai, nelabai skiriami linksniai, nosinės balsės kartais rašomos be nosinių. Ar tai kompiuterinio raštingumo laimėjimai? Dar didesnę nuostabą kelia vieno  komentatoriaus istorinės žinios. Kai kam Mažoji Lietuva – per amžių amžius vokiečių žemė. „Komentatorius“ prisipažįsta, jog jo „apsimokslinimas“ leidžia taip nuspręsti. Perskaitęs Lietuvos istoriją, jis gautų truputį nusivilti dėl savo žinių. Kitame komentare apie lietuvininkų rūbus teigiama, jog šie rengdavosi vokiečių išdėvomis. Iš kur tai pešama? Paskutiniu sakiniu komentatorius atskleidžia savo mokytumą tardamas „čia nereikia būti propiesoriumi“ (profesoriumi,- red. pastaba), kad taip nuspręsti. Tikra tiesa – ne profesoriškas komentaras.

Lietuvoje reformų vajų patyrusi švietimo sistema, deja, nokina ne vien saldžius vaisius. Tą atspindi ir dažno rašiusiojo komentarai. Skaudžiausia, kai komentatorius neseikėdamas lieja savo piktdžiugą turėdamas vieną tikslą: įgelti kitam.

Dažyti juoda spalva

Juoda spalva matoma iš tolo. Ji – dažno komentatoriaus ginklas. Įžeidinėjimai, įtarinėjimai, prasimanytos sąmokslo teorijos – negatyvių, nepamatuotų pabirų įvairiose komentaruose apstu. Apversti daug ką aukštyn kojomis – pilna panašių išsigalvojimų. Jei komentatoriai labiau remtųsi faktais, išdėstytų priešpriešinius argumentus, gal rašinių autoriams nežinomus dalykus, būtų kita kalba. Tuomet ir diskusija galėtų gimti, ne vien spjaudymasis. Nihilisto pozicija niekuo netikėti – lengviausia. Piliečių ginklas prieš negeroves – tik teisinga kritika. Konstruktyvi kritika norom nenorom ragina vietos ar aukštesnę valdžią sukrusti, spręsti problemas. Manykime, ilgainiui žiniasklaidos komentatoriai ims labiau sverti savo žodį, supras jo svarbą bei reikšmę mums visiems, išmoks atsijoti grūdus nuo pelų. Pastarieji lengvi, bet sukelia debesis dulkių, kuriomis nemalonu kvėpuoti.