Pusiau juokais, pusiau rimtai – su Rusnės seniūne Dalia Drobniene

-Jūsų horoskopo ženklas?

-Ožiaragis.

-Mėgstamiausia spalva?

-Violetinė. Šiai spalvai turiu priklausomybę. 80 procentų turimų drabužių yra šios spalvos.

-Kas jums svarbiau – pusryčiai, pietūs ar vakarienė?

-Vakarienė.

-Valgote pusryčius?

-Kai kada. Kava ir sumuštinis su sūriu.

-Kas – saulėlydis ar saulėtekis?

-Saulėlydis. Dėl to, kad būna praėjusi diena. Tada gali pasvarstyti, kas buvo. Vakaras dvelkia ramybe.

-Jei dabar galėtumėte eiti vakarieniauti, su kuo norėtumėte tai padaryti?

-Su vyru.

-Miestas ar kaimas?

-Rusnė. Nes čia eitume į savo salos restoraną.

-Kokie vyrai jums patinka?

-Normalūs – galvojantys į ateitį, planuojantys ateitį, šeimyniški. Nemėgstu „šalaputrių“. Jau nekalbu apie alkoholį ir rūkymą. Mano vyras vartoja alkoholį saikingai, nerūko.

-Koks buvo jūsų pirmas pasimatymas?

-Ant Pakalnės upės kranto. Tai buvo pirmoji meilė, kuri dabar toli gyvena. Pasimatymas praėjo kukliai. Palyginus su tuo, ką šiandien jaunimas sau leidžia, tai mes tik kukliai jį praleidome- vienas šalia kito pasėdėjom.

-Trys komplimentai vyrui?

-Gražus, nuoširdus, tvarkingas, užsispyręs. Galiu komplimentų ir penkiolika pasakyti, bet, svarbiausia, jis kantrus su manimi. Esu darboholikė. Su manimi reikia daug kantrybės, už tai galėčiau vyrui užkabinti deimantinį medalį.

-Kam skyrėte paskutinį bučinį?

-Ryte savo vyrui.

-Šuo ar katė?

-Ir šuo, ir katė. Svarbiausia tie  nušiurę gatviniai. Juos susivežčiau į namus, išmaudyčiau, iššukuočiau. Aš – veterinarijos gydytoja. Bet stabdys - mano vyras. Jis sako, kad užtenka mums trijų šunų ir katino.

-Mokate melžti karvę?

-Taip. Kažkada turėjau tris vienu metu. Galėčiau, jei prireiktų, ir kiaulę papjauti, išmėsinėti nuo- iki.

-Pasakykite  tris komplimentus savo uošviams?

-Anytai –už nesąmoningą, nesveiką  meilę savo vaikams, o jų turi net dešimt. Visus myli vienodai. Sugeba išgyventi iš minimalios pensijos. Labai tvarkinga. Uošvis – didelis užsispyrėlis ir, tuo pačiu, šeimyniškas žmogus. Be proto tvarkingas. Mano vyras ir paveldėjo tą tvarkingumą, pedantiškumą iš tėvų. Jie gyvena kukliai, bet labai tvarkingai.

-Kokią šalį norėtumėte aplankyti?

- Nesu kelionių mėgėja. Jei užsimerkčiau ir atsimerkčiau kitoje šalyje, tuomet daug kur norėčiau pabūti. Mane vargina pati kelionė į kitą šalį. Ji erzina, nervina. Man visko reikia kaip namie: savo pagalvės, savo lovos. Man reikia visko ir daug. Nemoku su minimaliu bagažu važiuoti į kelionę. Žmonės  moka su rankiniu bagažu išvykti savaitei ar dviem, o aš taip negaliu, man reikia visko daug. Aš ir šunis susikraučiau.

-Kokią mėgstate valgyti mėsą?

-Nėra skirtumo. Jei šiandien valgau paukštieną - tai rytoj bus žuvis. Ją valgom visokią, kuri tuo metu einamiausia: dabar – vėgėlės, tuoj prasidės nėgės,  pavasarį – karšiai. Jie iš poledinės žūklės yra riebiausi.

-Ko gyvenime labiausiai bijote?

-Nieko nebijau. Niekam nieko blogo stengiuosi nedaryti.

-Bijote mirties?

-Nebijau. Kiti kažkodėl į ją reaguoja. Kasdien stengiuos gyventi taip, kad, jei rytoj kas nutiktų,  niekam nebūčiau skolinga.

-Ką norėtumėte veikti po dešimties metų?

-Turbūt norėčiau gyventi Rusnėje. Vėl – gyventi Rusnėje. Tikiuosi, kad  ir po dešimties metų būsiu sveika, galėsiu kažką „iškrėsti“ gero šiai salai. Noriu, kad Dievas leistų likti čia, kad jis neištemptų manęs kitur.

-Jums gyvenime sekasi?

-Galvoju, jog taip. Esu labai turtinga – turiu namus, turiu labai gerą vyrą, sūnų, dukrą, dvynius anūkus. Esu tikrai labai turtinga, o dar ir sveika.

-Ką rinktumėtės – sportinę aprangą ar oficialią?

-Suknelę. Nešioju sukneles arba sarafanus. Neturiu kostiumėlių.

-Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką pakeistumėte?

-Žmonių mąstymą. Kad jame neliktų pykčio, pagiežos, kad jis vertintų šiandieną ir tai, kaip jie gyvena. Mes esame sveiki, savo tėviškėje, savo namuose. Čia niekas nešaudo, nesprogdina. To mes nevertiname. Nuėję į parduotuvę, net nežinome, ką išsirinkti. Mes taip gerai gyvename...

-Kokią transporto priemonę pasirinktumėte?

-Ko gero automobilį. Dviračiu važinėju tik šiltuoju metų laiku. Kur negaliu privažiuoti automobiliu, važiuoju dviračiu.

-Jei vyras atidaro mašinos duris, ką tai reiškia?

-Nežinau. Mano vyras nepuola man atidarinėti durų, o kiti jei atidaro - tai gal svetimai. Aš nemėgstu kažkokių parodomųjų „meilių“.

-Galima pačiupinėti laimę?

-Laimę pačiupinėti? Ne, ją reikia jausti.

-Kam moteriai reikalingas vyras?

-Tam, kad būtų gyvenimo išbaigtumas, nes taip Dievo surėdyta. Tiesiog yra idealu pasakyti, kad aš jį myliu, kad man smagu atsibusti šalia jo, smagu matyti susivėlusį, apsimiegojusį, smagu gerti su juo kavą. Taip esame surėdyti, kad vyras ir moteris yra šeima. Mama sakydavo, kad tik kelmas miške būna vienas, bet ne žmogus.  Iš vyro ir moters prasideda vaikai.  Tai tęstinumas, gyvenimo prasmė. Kas mes dabar būtume neturėdami vaikų? Kokia prasmė? Dėl ko dirbti, stengtis? Kiek protingam žmogui reikia: yra automobilis, yra butas ar namas. Vaikai – mūsų ateitis. Reikia džiaugtis, kad turime juos protingus, galvojančius, žinančius, kas yra tėvai, seneliai, šeima.

-Apie ką kiekvieną dieną ir naktį galvoja žmonės?

-Gal vieni galvoja kam ir kaip įkasti, nes tai jiems sukelia pasitenkinimą. Vyresni, vieniši žmonės galvoja kaip išgyventi nuo pensijos iki pensijos. Tie, kurie darbingi, galvoja, ar viskas gerai darbe. Net nežinau, ką galvoja. Gal priklausomai nuo žmogaus amžiaus. Kiekvieno svajonės yra vis kitokios.

-Koks žmogus, vieša asmenybė, kokio tipo žmonės imponuoja?

-Geri. Mane pribaigia, „užmuša“ gerąją prasme žmonių gerumas. Džiauguosi, kad gerų žmonių yra 99 procentai. Man mieliau su jais bendrauti. Jie prieina, pasilabina, pasidžiaugia, kad ir padarytu mažu darbeliu.Dabar pjaunam senus medžius,  vežame juos senjorams. Jie tiesiog už tai paprastai, nuoširdžiai padėkoja. Įsivaizduojate, ką reiškia gauti močiutės rankomis numegztas kojines ar plonų siūlelių liemenę. Kiek juose šilumos, geros energetikos? Pasitaiko ir neapgalvotų skundų, nepasvertų, nepagrįstų kaltinimų. Bet to nesureikšmini, nes žinai, kad taip elgiasi dėl ligos ir pan. Bet kai jaunas žmogus  rašinėja skundus į įvairias instancijas - tai yra žema ir aš to nesuprantu, nesuvokiu. Man pirmiausia yra žmogiškumas, bendravimas, tolerancija ir supratimas. Juk mes laikini šioje žemėje. Aš šiandien esu tose pareigose. Rytoj gali būti taip, kad teks šluoti gatvę ir tuo džiaugtis Ne pareigos apsprendžia padėtį, o žmogiškumas.

-Koks yra tipiškas rusniškis?

-Žinantis, kas yra potvyniai, suprantantis, kas yra salos grožis ir mylintis ją.

-Ką palinkėsite žmonėms, kurie skaitys šį interviu?

-Pirmiausia sugebėti ir mokėti pasijuokti iš savęs, suprasti, kad būtent šiandiena yra pati gražiausia diena, nors ji ir lietinga. Rytoj tokios pat dienos nebebus. Linkiu gyventi nuoširdžiai, paprastai,  neskaudinant kitų.

-Ačiū už pokalbį.