Melagių dieną gimusios 80-metės praeityje – sunkaus gyvenimo prisiminimai

Vladislava pasakojo, kad broliai į mokyklą ėjo prieš karą, o ji su seserimi - po karo.

1945 metais, užėjus raudonajai armijai, baigė pradinės mokyklos keturias klases. Bet dvejus mokslo metus dar teko praleisti, kadangi čia nebuvo mokyklos, kurioje galėtų toliau mokytis. Netrukus įkurta septynmetė, kurioje ji ir mokėsi. Daugiau į mokyklą eiti nebegalėjo, nes reikėjo užsidirbti duoną. Iki mokyklos - vienuolika kilometrų, jokių bendrabučių tais laikais nebuvo, būtų tekę nuomotis kambarį... Tėvai tiek pinigų neturėjo, todėl apie mokslus ji galėjo tik pasvajoti...

Šeima po karo liko beveik be nieko - buvo sunaikintas, sudegintas visas turtas. Supleškėjo tvartas, daržinė, gyvuliai, javai, kurie dar net nebuvo iškulti.

V. Bartnickienė (tuomet – Tolušaitė) pasakojo, kad iškart po karo lietuvius vyrus buvo pradėta prievarta imti į rusų kariuomenę, bet jie vengė tarnauti, slapstėsi.

„Kadangi netoli mūsų namų tvyrojo miškai, o ginklų per karą buvo galima labai lengvai gauti, tai vyrai miške ginklavosi ir visaip bandė priešintis. Prie mūsų namų teko matyti „enkavedistų“ pasalas, susišaudymus su partizanais, tada kaip tik ir degė mūsų ūkiniai pastatai. Visi septyni vaikai su tėvais likome be maisto. Gerai, kad mūsų gyvenamasis namas nebuvo sudegintas, tai nors pastogė liko. Kiti nė to neturėjo. Mano tėvas buvo prievarta iš namų išvežtas tiltų statyti. Nors už tuos darbus tėvas gavo du arklius ir vežimą, vis tiek sunkiai gyvenome“.

Vladislava dar šiandien prisimena, kaip tėvelis net važiuodavo į kitus miestelius bei kaimus prašydamas, jog kas nors sušelptų... Deja, tos išmaldos nelabai kas ir duodavo – žmonės taip pat nieko neturėjo...

„1945-ųjų pavasarį dėdė atidavė mums karvę, gavome žemės, turėjome su kuo ją apdirbti, pasisėjome javų, - tebeprisimena Vladislava. - Pagaliau pradėjome atsigauti. Po trejų metų gyvenome jau neblogai, bet, visų nelaimei, prasidėjo „kolchozų“ kūrimas. Buvo darbas, už kurį niekas atlyginimo nemokėjo. 1946 metais vyriausią brolį pašaukė į rusų kariuomenę, po metų – antrą, taip visi penki iš eilės ir išėjo tarnauti. Trys broliai, atitarnavę, į tėviškę nebegrįžo – pasiliko Kaliningrade, ten gyveno, dirbo, sukūrė šeimas. Dabar jie visi mirę, visi jau būtų sulaukę daugiau nei aštuoniasdešimties metų“, - pasakojo V. Bartnickienė.

Iš savo gimtinės ji išvažiavo 1957-ųjų žiemą, sužinojusi, kad Plaškiuose, Klaipėdos krašte, jau yra tarybinis ūkis, o ne kolūkis, kur atlyginimą moka pinigais, o ne kokiais nors pelais...

Plaškiuose gyveno Vladislavos teta, mamos sesuo, kuri ją ten ir atsivežė. Įsikūrė Plaškių mokyklos pastate, jautėsi saugiai ir smagiai. Geriausia draugė buvo mokytoja Teresė, su kuria kartu eidavo į šokius. Moteris prisimena, kad šiame kaime tuomet buvo labai daug jaunimo. Dirbo pieninėje, kur reikėdavo pieną pasterizuoti – virinti, kadangi daug karvių tada sirgo tuberkulioze. Darbas buvo tikrai sunkus - anksti keltis, tampyti pilnus pieno bidonus... Bet juk tais laikais visur buvo sunku dirbti.

Vladislava labai norėjo gyventi savarankiškai, atskirai nuo sesers, todėl ūkvedžio Padulskio paprašė atskiro kambario, kurį jai ir skyrė antrame name, už bažnyčios. Ten buvo biblioteka, kontora. Ir taip nuo 1958-ųjų pavasario, išėjusi iš tetos, pradėjo visiškai savarankišką gyvenimą. Po pusantrų metų ištekėjo, prasidėjo naujas gyvenimo etapas.

Plaškiuose kiekvieną pavasarį būdavo labai dideli potvyniai, apsemdavo visas sodybas, tai Vladislavos uošvis pakvietė gyventi pas save. 1960 metais persikėlė gyventi pas uošvius, o ten liepos 2-ąją gimė dukra Virginija. Po ketverių metų pasaulį išvydo antra duktė, todėl dirbti jau nebegalėjo - augino vaikus. Vyras Mindaugas dirbo statybininku. 1969 metais gimė sūnus Kęstutis, o jį šiek tiek paauginusi, Vladislava pradėjo dirbti bitininke. Visi darbai priklausė nuo gamtos – pavasariais užeidavo potvyniai, važinėdavo amfibijos, vandenims nuslūgus, skraidydavo „kukurūznikai“. Tai tokie lėktuvai, kurie anais laikais tręšdavo laukus. Vladislava tiems lakūnams ruošdavo valgį, nes jie apsistodavo jos namuose.

Visą savo gyvenimo istoriją Vladislava aprašė Plaškių kaimo bendruomenės išleistoje knygoje „Po pamario saule užaugom“. Į prisiminimus atgulė ir tai, kaip 1992 metais, mirus jos vyrui, liko gyventi su sūnumi ir anūku, dukters Virginijos sūneliu. Kadangi pastaroji išsiskyrė su vyru, tai ji paėmė auginti anūkiuką - dar visai mažytį, vos šešių mėnesių. Užaugino, į mokyklą išleido... Jis buvo pas ją tol, kol sutiko savo širdies draugę, o dabar gyvena Jurbarke.

„Visuomet norėjosi grįžti į Plaškius, bet dukros atkalbinėdavo: sunku bus gyventi toli nuo miesto, juk jau nebejauna esi. Taip ir padariau – nusipirkau būstą už Pagėgių miesto, ten gyvenau net dešimt metų, kol pasidarė sunku. Tad vėl pirkau butą, jau Pagėgiuose, dabar gyvenu miesto centre. Kol galiu savimi pasirūpinti, taip ir gyvensiu. Turiu dešimt anūkų, vienuolika proanūkių. Vieni gyvena gerai, kiti blogiau, ačiū Dievui, kad nė vieno nėra kalėjime, džiaugsiuos, jei būtų taip visada“, - pasakojo V. Bartnickienė.