Vienas iš dvidešimties geriausių iškamšų gamintojų – Šilutėje

Gamtininkas iš prigimties

Stubrių kaimas (Katyčių sen.) yra R. Stonkaus gimtinė, kur praleisti pirmieji penkeri metai ir kur įvyko pirmoji pažintis su gamta. Jis prisimena, kad tuo metu, kai jo bendraamžiai statė smėlio pilis, jis su didinamuoju stiklu sukiojosi aplink skruzdėlyną ir stengėsi pažinti skruzdžių pasaulį. Net ir vėliau, anot pašnekovo, jau gyvendamas Šilutėje bei mokydamasis tuometėje M. Jankaus vidurinėje mokykloje, jei ir bėgdavo iš pamokų, tai jokiu būdu ne kaip daugelis dėl kontrolinių baimės, o norėdamas pirmas pamatyti po žiemos grįžtančius paukščius.   

Meilė gamtai ir noras ją labiau pažinti nulėmė jo studijas Vilniaus universitete. Studijuodamas biologiją jis paniro į nepažintą gamtos pasaulį, mėgavosi gaunamomis žiniomis ir bendravimu su šios srities žinovais. Kadangi lydėdavo ir pasitikdavo migruojančius paukščius, ne veltui ir diplominį darbą rašė susijusį su paukščiais. Tyrinėjant kirų reprodukcinei sėkmei turinčius įtakos faktorius ir elgseną, R. Stonkus patyrė gausybę įspūdžių, surinko daug įdomios ir reikšmingos informacijos. Vienintelė vieta, kur sutinkamos visos keturios Lietuvoje perinčios kirų rūšys, yra Ignalinos rajone esanti Kretuono ežero Didžioji sala. Dvi vasaras, nuo kiaušinio padėjimo iki pirmųjų mostų sparnais padangėje, Ričardui teko gyventi 20 000 įvairių rūšių paukščių apsuptyje. Dažnai dėl kylančių bangų jis gumine valtele negalėdavo grįžti į krantą, tad turėdavo likti nakvoti drauge su paukščiais. Tai padėjo betarpiškai pažinti gamtą, iš arti pamatyti paukščių gyvenimą. 

Neįprastas užsiėmimas

Studijuodamas antrame kurse R. Stonkus rimtai susidomėjo gyvūnų iškamšų gamyba. Tam turėjo įtakos ir pasirinktos zoologijos magistro studijos, kurių metu įgytos žinios padėjo sparčiai tobulėti. Vilniuje, tuo metu vienintelėje veikusioje dirbtuvėje, tobulino savo įgūdžius, gilinosi į nepaprastai įdomaus darbo paslaptis ir dar būdamas studentu kiek užsidirbdavo. Ten įgyti įgūdžiai – pamatas to, kad šiandien jis puikiai išmano šį darbą. R. Stonkus prisimena, kad per aštuonerius Vilniuje praleistus metus, jis padarė daugiau kaip tūkstantį įvairių iškamšų, o tai solidus skaičius jaunam šios srities specialistui.   

Apie iškamšas ir jų gamybą pašnekovas gali kalbėti ilgai, pasakojimą iliustruodamas įvairiomis pikantiškomis detalėmis. Su šypsena prisimena didžiausios iškamšos – stručio gamybą. Dviese su kolega ilgai triūsę ir pagaminę net 2,7 aukščio stručio iškamšą pastebėjo, kad ši netilps išnešti pro dirbtuvės duris. Vaikinai ilgai nedelsė, išardė turėklus, praplatino duris ir didžiulė iškamša iškeliavo į parodą, kurioje būta ir mažų, bet jau gyvų ir judrių stručiukų. Vaikinų pagaminta stručio iškamša buvo tokia tikroviška, kad viena parodos lankytoja niekaip negalėjo suprasti, kodėl tie mažyliai tokie judrūs, o didelis strutis stovi nejudėdamas. Į tai iškamšų gamintojai atsakę, kad didysis strutis miega. O paklausus, kodėl atsimerkęs, nesutrikę meistrai atsakė, kad dėl to, jog išsigandęs.

Taksidermija

Taip oficialiai vadinama iškamšų gamyba. R. Stonkaus profesionalumas šioje srityje buvo įvertintas 2011 metais Lietuvos taksidermistų čempionate, vykusiame Krekenavoje. R. Stonkus juokavo, kad čempionato teisėjas iš Danijos jo 30-mečio jubiliejaus proga įteikė puikią dovaną, nes įvertino jo darbą sidabro medaliu. Iki aukso medalio šimtabalėje sistemoje trūko vos dviejų balų. Tokiuose čempionatuose dalyviai varžosi trijose kategorijose: mėgėjų, profesionalų ir meistrų. Pašnekovas teigė, kad visus juos galima suskaičiuoti ant rankos ir kojų pirštų. 

Paklaustas, ar tai labai sudėtingas darbas ir kiek trunka jį atlikti, pašnekovas kalbėjo, kad įgudus tai galima padaryti pakankamai greitai. Pavyzdžiui, varnos dydžio paukščio iškamšą jis galėtų padaryti per dieną, o štai savo pirmąją Ledinės anties iškamšą darė tris dienas. Vis dėlto tai ypatingo kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Pašnekovo teigimu, nepakanka  turėti auksines rankas, taip pat reikia biologijos žinių bei lakios vaizduotės. Šiam darbui ypatingai reikalingas ir įkvėpimas, nes be jo paukštis neturi gyvybės ir yra tik viena iš daugelio štampuočių.

Paklaustas, kaip būdamas toks aktyvus ir mėgstantis būti tarp žmonių jis gali atsiriboti ir skirti savo laiką tokiam kruopščiam darbui, R. Stonkus sakė, kad pastaruoju metu dėl savo užimamų pareigų bei laisvalaikio stokos užsiima tuo retai, bet tai tampa ramybės, atokvėpio ir susikaupimo akimirkomis prieš kitus darbus.