Natkiškiai klestėjo, kol atsidarė vartai į Europą...

Natkiškių seniūnė Vilyta Sirtautienė pasidžiaugė, kad 82-ąjį gimtadienį neseniai šventęs J. Saročka šiame kaime paliko didelį indėlį. Per 27-erius jo vadovavimo Natkiškių tarybiniam ūkiui metus išaugo nauja gyvenvietė su asfaltuotomis gatvėmis, daugelyje namų yra miestietiški patogumai.

J. Saročkos gyvenimas Natkiškiuose prasidėjo 1961 metais. Jaunas vyras, baigęs tuometį Šiaulių žemės ūkio technikumą, gavo siuntimą į Pagėgių rajoną. Pradėjo dirbti Lauksargių tarybinio ūkio Oplankių skyriaus valdytoju. Darbą atlikdavo puikiai, todėl netrukus buvo paaukštintas pareigose – perkėlimo tvarka nuo 1961-ųjų gruodžio 15-osios paskirtas Natkiškių tarybinio ūkio vyriausiuoju agronomu. Po ketverių metų tapo šio ūkio direktoriumi.

J. Saročka tebeprisimena, kad kai atvyko į Natkiškius, šiame kaime buvo vos penkiolika namų, ir tik trys iš jų – naujesni. Bet užtat aplinkiniuose kaimuose buvo daugybė sodybų, kurių šiandien nebėra – jų vietoje plyti tik dirbami laukai bei pievos. J. Saročkos vadovavimo tarybiniam ūkiui metais pradėta kelti žmones iš vienkiemių, statyti Natkiškiuose individualius ir daugiabučius namus. Ūkio statybininkų brigadoje tuo laiku dirbo net 60 vyrų.

„Man atvykus į Natkiškius, čia buvo tik ūkio kontora, mokykla, parduotuvė, valgykla, paštas, medicinos punktas, apylinkės vykdomasis komitetas, lentpjūvė, ūkio mechaninės dirbtuvės senoje daržinėje, evangelikų bažnyčia ir klebonija“, - vardijo buvęs ūkio vadovas.

Jis pasakojo, kad tuomet visoje Lietuvoje jau buvo prasidėjęs vienkiemių griovimo vajus. Melioratoriai griovė sodybas, pastatų griuvenas tiesiog užkasdami giliai žemėje, valdžia tuos pastatus įkainodavo. Ūkio statybininkų brigada pastatydavo naują namą gyvenvietėje, o kiek dar trūkdavo pinigų prie priskaičiuotos buvusios sodybos vertės, naujakurių šeima turėdavo atsiskaityti išsimokėtinai per keliolika metų.

Natkiškiuose taip pat pastatyta didžiulė nauja mokykla. Mat 1961-1962 mokslo metais buvo 170 mokinių, todėl labai reikėjo naujo pastato su erdviomis klasėmis. Dabar 1-10 klasėse besimoko tik 72 vaikai. Pastatytas ir dviejų aukštų vaikų lopšelis-darželis. Tais laikais darželyje buvo keturios grupės – jas lankė daugiau nei šimtas vaikų. Dabar darželio nebėra, nes didžioji dalis jaunų žmonių išvažiavo į miestus arba emigravo geresnės laimės ieškoti į kitas šalis. Mokyklos patalpose priešmokyklinio ugdymo grupę lanko tik septyni vaikai.

Šiandien statistika įdomi – Natkiškių kaime gyvena apie 500, o Panemunės mieste – apie 200 žmonių.

J. Saročka pasakojo, kad jo vadovavimo ūkiui laikais ir bedarbių nebūdavo, priešingai – visada trūkdavo darbo rankų. Vyrai dirbdavo statybininkais, mechanizatoriais. Tik jauni žmonės vengdavo darbo fermose, nes reikėdavo anksti keltis, o ir kvapai ten ne patys maloniausi...

Buvo ir gerų dalykų - Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje ūkis turėjo išsipirkęs dviejų vietų kambarį. Profsąjunga skirstydavo nemokamus kelialapius. Natkiškiuose netgi kaip kokiame mieste veikė „Lelijos“ siuvimo fabriko cechas, kuriame dirbo apie 20 siuvėjų.

„Žmonės augino vaikus, leido juos į mokslus ir taip gyveno. Pašalpų niekam nereikėdavo mokėti“, - prisiminė J. Saročka. O paklaustas, ar nesijaučia gimęs per anksti, atsakė: „Nepasirinksi nei savo gimimo, nei mirties laiko. Kaip likimo skirta ir Dievo duota, taip viskas ir įvyksta“.

Tikrai, taip būna ne tik žmonių, bet ir kaimų bei miestų gyvenimuose. Natkiškių gimimo data – 1709-ieji, kai tuomet sudarytame Tilžės apskrities ūkininkų sąraše buvo išvardyta 18 natkiškiečių. Ateina laikas gimti, augti, dirbti, neprašyta atsėlina ir mirties diena.