Gyvenimo džiaugsmo nestokojantis 100 -metis dalijosi ilgo gyvenimo paslaptimis

Sutiko su šypsena, rankos paspaudimu

Jubiliatą atskubėjo pasveikinti ne tik būrys artimųjų, bet ir Šilutės rajono savivaldybės atstovai – meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis bei miesto seniūnas Raimondas Steponkus. Svečius senolis sutiko su šypsena, rankos paspaudimu. Visi stebėjosi, kad jis mini 100-ąjį jubiliejų, mat jam tiek metų tikrai niekas nedavė. Linkėta ir toliau išlikti tokiam, kad nepritrūktų sveikatos.

Tądien svečiai, pirmiausia, prisiminė Prano 95-ąjį jubiliejų, kai atėję sveikinti rado jį ant stogo, mat, anot senjoro, reikėjo kaminą išvalyti.

P. Matuzas mielai dalijosi savo prisiminimais apie praeitį. Jis teigė, kad yra gimęs Amerikoje.  Kai jam buvo ketveri, 1920-aisiais metais grįžo į Lietuvą, nes jo gimdytojai susiviliojo pasiūlymu Gardame įsigyti malūną. „Dar atmintyje išliko tas vaizdas, kai plaukėme laivu į Lietuvą“, - tikino pašnekovas.

Tačiau Amerikoje užsidirbusi šeima liko ir be malūno, ir be pinigų, nes pardavėjai juos tiesiog apgavo. Tuomet jie įsikūrė Šyliuose, po kurio laiko išsikraustė į Meškinės kaimą. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. Tėvai vertėsi ūkiškai. Šeimos galva turėjo lentpjūvę, kurioje pjaudavo rastus. 

Pranas yra baigęs keturis skyrius Šiaudėnų (Šilutės r.) mokykloje. Gerai prisimena tą laiką, kai mokslo šaknų krimsti ėjo su medinėmis klumpėmis. Turėjo auksines rankas, daug dirbo. Ir žmoną rinkosi tokią, kuri būtų darbšti. Jos toli neieškojo.  Vestuves atšoko su kaimynystėje gyvenančia Agne, kurios mergautinė pavardė Mockaitė.

Likimas nepagailėjo jo brolio ir seserų. Jie buvo ištremti. Tik tėvams pavyko lemtingąją dieną pasislėpti, mat laiku sužinojo, kad turės nekviestų „svečių“. Namuose buvo likę tik trys nepilnamečiai  vaikai, kurie negailestingai buvo paimti iš šeimos.

P. Matuzo tuomet neištrėmė tik todėl, kad būdamas vedęs, gyveno kituose namuose.

Nuolat juda

Pranas savo rankomis namą Meškinėje pasistatė. Vėliau, įkalbėtas giminaičio, išsikraustė į Šilutę, kur taip pat pasirūpino, kad šeima turėtų stogą virš galvos. Jį taip pat pats padarė.  Visą gyvenimą vyras  daug dirbo: gaterininku tuometinėje statybos - remonto kontoroje, namų valdyboje. „Turėjau tokią laimę, kur tik bedirbau, vis tą įmonę likviduodavo“, - juokdamasis sakė Pranas.

Vyras sakė su savo žmona visada gerai sutaręs.  Susilaukė jiedu  trijų vaikų: Almos, Danutės ir Vytauto. Turi jis jau ir šešis anūkus bei du provaikaičius. „Mano vaikai geri. Niekur nelakstė, visuomet dirbo. Jei dirbi - tai uždirbi. Dabar jaunimas visko nori greitai gauti, pašalpų nori. Dirbk ir užsidirbsi“, - neabejodamas kalbėjo P. Matuzas.

Kiekvieną rytą atsikėlęs, pats sudeda į krosnį malkas,  kad artimieji atsikėlę turėtų tik degtuką uždegti.  Vasarą jis vis kažką dirba lauke. Niekada be darbo nesėdi. Ne veltui už gerai atliktus darbus gyvenime ne kartą buvo apdovanotas padėkos, garbės raštais. „Norint ilgai gyventi, reikia daug dirbti, nerūkyti ir negerti“, - ilgaamžiškumo paslaptį išdavė šilutiškis.

Susirinkusieji susitarė su jubiliatu susitikti ir per kitą gimtadienį.

Šiemet rajone 100 metų jubiliejų sulaukė trys rajono gyventojai. 95-ąjį gimtadienį šventė dvidešimt du senjorai, 90-ąjį – trisdešimt asmenų.