Meras šventiniais atvirukais sveikina ir mirusius žmones!

„Iš tikrųjų, ar tai nuoširdu – dalinti gyventojams sveikinimus „štampovkes“, ant kurių net mero parašas netikras - atspausdintas? Įdomu, kiek tūkstančių vėl išleido Savivaldybė tokiems niekalams? Pas mus daugiabutyje mero sveikinimai sudėti prie šiukšliadėžės, šalia reklaminių lankstinukų. Ten pat ir aš padėjau atsiųstą sveikinimą,- piktinosi šilutiškė. – Nebūčiau kreipusis viešai, jei ne atsiųstas sveikinimas mano mirusiai anytai. Žmogus iškeliavęs į dausas gauną Kalėdinį sveikinimą. Gėda, gėda, gėda. Apie kokį nuoširdumą galima kalbėti? Kodėl toks pasityčiojimas?“

Apie siųstus sveikinimus ir kalbėjomės su meru V. Laurinaičiu.

- Ne visi žmonės dėkingi merui už tokius sveikinimus. Sakykite, už kieno lėšas buvo atspausdinti atvirukai?

- Už mano asmenines lėšas. Iš savo asmeninės sąskaitos padariau pavedimus.

- Kiek visa tai kainavo?

- 700 eurų kainavo atvirukų atspausdinimas ir, panašiai tiek pat paštui už jų išnešiojimą. Iš viso buvo pagaminta 11 tūkstančių atvirukų. Visada yra įvairių nuomonių, bet man tai tiesiog pareiga kiekvieną Šilutės rajono savivaldybės bendruomenės narį, šeimą pasveikinti su artėjančiomis šventėmis. Kas pyksta, kam nepatinka, tegul ir nežiūri į tuos atvirukus.

- Kaip laiškininkai žino, į kurias dėžutes reikia įmesti atvirukus? Juk jie paštui pristatyti be jokių nurodytų adresų?

- Kadangi laiškininkai yra vietiniai, jie žino, kur yra pašto dėžutės. O kur jų nėra, tai jau nieko nepadarysi.

- Jeigu laiškininkai, Jūsų teigimu, vietiniai, tai jie turėtų žinoti ir tai, kurie žmonės yra mirę arba tame bute niekas nebegyvena, galbūt išvykę į užsienį. Taip atsitiko ir Šilutėje, kai į vienos mirusios moters pašto dėžutę buvo įmestas Jūsų sveikinimo atvirukas...

- Tai nėra vardiniai sveikinimai, jie yra skirti visiems, kurie turi pašto dėžutes. Gal laiškininkas ir nežinojo... Tada tegul atleidžia už apsirikimą. Tikrai, skaudžios laidotuvių valandos buvo... Manau, kad laiškanešys apsiriko, būna ir taip... Neįvardinta vardas ir pavardė, o čia yra tik tai, kad visi gautų tą sveikinimą. Šiemet atvirukus darėme kitaip – panaudojome vaikų piešinius, tai suderinome su vaikų, kurie piešė, tėvais. Atvirukai buvo penkių rūšių, su penkiais skirtingais piešiniais.

- Ar nebūtų nuoširdžiau, jei tie sveikinimai būtų vardiniai?

- Tai būtų labai sudėtinga. Mes nežinome, kiek yra išvažiavusiųjų į užsienį, gal jau yra amžinybėn išėję. Aišku, sutinku, kad bent vardą užrašytume ir tai būtų mieliau. Dar seniūnijose, kaimuose galbūt ir įmanoma, bet mieste kaimynai juk vienas kito nepažįsta, nežino, kur jie išvykę.

- Gal būtų prasmingiau ir nuoširdžiau, jei meras aplankytų kiekvieną vienišą senelį, bent jau mieste, ir jį asmeniškai pasveikintų?

- Galime įvairiausiai išvedžioti, bet turbūt neįmanoma apeiti tuos senelius, kiek jų yra vienišų. Aš turėčiau eiti kaip kalėdodamas, kaip klebonas, kuris pradeda nuo spalio mėnesio. Ir daugiau nieko nedaryti – nueiti, pabūti nors penkias ar dešimt minučių. Fiziškai nebūtų įmanoma, juk yra darbas Savivaldybėje. Juk neisiu kiekvieną dieną iš vieno namo į kitą.