Buvusi klebono tarnaitė Eleonora – apie savo vargus ir Pagėgius prieš 60 metų

Eleonora gimė 1933 metais Bijotuose (Šilalės r.), augo šalia Dionizo Poškos Baublių muziejaus. Ten baigė pradinę mokyklą. Daugiau mokytis jos niekas neleido, turėjo eiti į kolūkį lieti prakaitą.

„Buvau tokia trapi, nestipri moteriškaitė, - prisiminė Eleonora. – Kažkodėl paskyrė mane vežti grietinę iš D. Poškos kolūkio į Skaudvilę. Išbadėję arkliai vos kojas pavilkdavo, aš sėdėdavau kaip šešėlis vežime. O jis - prikrautas grietinės bidonų. Kartą parvažiuojant iš Skaudvilės sutikau giminaitį. Jis paklausė, kas man tokius sunkius bidonus įkelia ir iškelia iš vežimo. Atsakiau, kad aš pati – prie rampos privažiuoju ir iškeliu. Į bidoną tilpdavo trisdešimt litrų grietinės, o su juo pačiu galėjo sverti apie centnerį. Kasdien veždavau po 10-15 bidonų. Tuomet kolūkyje buvo pastatytas seperatorius, žmonės sunešdavo iš savo sodybų pieną. O Skaudvilėje buvo tikra gamykla – pieninė, kurioje grietinę toliau perdirbdavo“.

1953 metais iš tremties grįžo Eleonoros dėdė, tėvo brolis, kunigas Bronius Šveikauskas, gyvenęs tuomečiame Užvenčio rajone, Viekšnelių kaime.

„Atėjo į mūsų kiemą su brezentine terbele ant peties, „kerzaviniais“ batais, apsivilkęs „vatinką“. – pasakojo prisiminimus Eleonora. - Labai jau buvo nuvargęs, iš Sibiro parvažiavęs... Vėliau Telšių vyskupijos kurija davė jam paskyrimą klebonauti tuose pačiuose Viekšneliuose. Dirbdamas ten kunigu pradėjo mano tėvų prašyti – leiskite savo mergelę pas mane. Nei jis turėjo kur gyventi, nei tos šeimininkės galėjo prisiprašyti. O ten, Viekšneliuose, sakė, kaimynų paprašys, kad kuris nors leistų man pas juos pagyventi. Bijojau, nenorėjau ten išvažiuoti. Bet tėvas griežtai pasakė: „Turi eiti! Jeigu nepatiks, galėsi sugrįžti“. Dėdė buvo aukšto intelekto, dvasingas žmogus ir visada labai geras – niekada manęs nebardavo, blogo žodžio nepasakydavo. Paskui jį iškėlė į Pajūralį, ten jis klebonavo dvejus metus“.

1956-aisiais Pagėgių kleboną iškėlė į Pajūralį, o Eleonoros dėdę – Pagėgius. „Nuo to laiko ir gyvenu Pagėgiuose. Čia dėdė Bronius klebonavo dešimt metų. Iš viso pas dėdę kunigą tose parapijose tarnaite išdirbau trylika metų, iki pat jo mirties. Čia B. Šveikauskas buvo palaidotas, aišku, ne mano iniciatyva, lėšų laidotuvėms skyrė Telšių vyskupija“, - prisiminimus pasakojo Eleonora.

Jau garbaus amžiaus sulaukusiai, dabar vienai seniausių Pagėgių gyventojų E. Levickienei iš atminties dar neišblėso tai, koks tuo metu buvo šis miestas. „Pagėgiai tada varganai atrodė, - prisiminė senjorė. – Karinis dalinys čia buvo pati didžiausia „bomba“, buvo universalinė parduotuvė, gastronomas, mėsos krautuvėlė rūsyje, duonos parduotuvė. Daugiausia mėsos pirkdavo karinis dalinys, jo ponios ir Sovetsko ponios. Mėsininku dirbo toks buvęs KGB darbuotojas Strelnikovas. Kai dirbau Pagėgių internate ekspeditore, man tekdavo nueiti pas jį mėsos išsirašyti. Tai jis pirmiausia atleisdavo tas ponias, iškilnodavo mėsytę po gabaliuką, parodydavo iš visų pusių, o jeigu ateidavo paprastas žmogus, tėkšdavo ant svarstyklių. Jeigu žmogus tokios nenorėdavo, atšaudavo: „Jeigu nenori, nepirk. Sekantis...“. O mane dar staigiau atleidinėdavo, nes žinojo, kad aš klebonijoje gyvenau“.

Eleonora pasakojo, kad tais laikais katalikų bažnyčios Pagėgiuose nebuvo, nes iš jos buvo padaryta gaisrinė. Stovėjo tik koplyčia prie kapinių.

„Prie tos koplyčios, nors ir buvo uždrausta, mano dėdė dar prisistatė zakristiją, - prisiminė Eleonora. - Anksčiau ten būdavo grynai prūsų lavoninė, kurioje šarvodavo, ir čia pat kapinėse laidodavo. Kaip ir kitur – Šilutėje taip pat yra tokia koplyčia. Koplyčia Pagėgiuose buvo laikoma kaip ir katalikų bažnyčia, joje pagėgiškiai melsdavosi. O iš evangelikų bažnyčios Pagėgiuose buvo padarytas kino teatras. Labai mažai žmonių tilpdavo Pagėgių koplyčioje, tai jie melsdavosi lauke, šventoriuje. Jeigu įnešdavo karstą į koplyčią, tai joje tik keli žmonės tetilpdavo. Žiemą nelabai malonu būdavo...

Po dėdės Broniaus mirties į Pagėgius atkėlė Petrą Vincentą Stuką (dabar Švėkšnos garbės klebonas, prelatas, kanauninkas). Jis buvo labai energingas, kažkur Gudų kaime nupirko mūrinį tvartą. Veždavo plytas prie Pagėgių koplyčios, žmonės jas valydavo ir taip buvo sumūrytas dar vienas nedidelis priestatas – bažnytėlė šiek tiek padidėjo. Kai sovietinė valdžia apie tai sužinojo. P. V. Stukas greit buvo išvarytas iš Pagėgių, kuris dabar jau 40 metų – Švėkšnoje.

Pagrindinis Pagėgių bažnytėlės statybos iniciatorius ir pradininkas vis dėlto buvo klebonas B. Šveikauskas. Jis ir nedidelį bokštelį pastatė, kuriame būtų galima nors mažą varpą pakabinti. Žmonės net naktimis ateidavo padirbėti statyboje. O dienos metu visokie tikrintojai pradėjo landyti, žiūrėti, kad čia kas nors kokių rūmų nepastatytų. Buvo toks meistras, evangelikų tikėjimo Kasiulis, kuris sakė: „Naktį uždengsime tą stogą, niekas prie mūsų neprieis“. Buvo daug geranoriškų žmonių, kurie prisidėjo prie bažnytėlės statybos. Kunigams tada buvo uždrausta prašyti ir rinkti rinkliavas, bet žmonės į namus jam atnešdavo pinigus. Užteko pinigų – pastatė“.

Eleonora su savo būsimu vyru Juozu susipažino klebonijoje, dėdė Bronius dar tebebuvo gyvas, kai ji ištekėjo. J. Levickis buvo kilęs iš Skaudvilės krašto.

„Jo tėvai ir mano tėvai jau nuo jaunystės buvo draugai. Kažkaip nemaniau, kad jis man simpatizuoja. Priimdavau kaip giminių giminaitį. Ir jo tėvai netrukus pradėjo rūpintis, kad tik sūnus manęs nepražiopsotų. Juozas dirbo „Nemuno žirgyne“ vairuotoju. Ten ne kažkiek teuždirbdavo, reikėjo vairuotojo Pagėgių internate, todėl čia įsidarbino. O aš, kol dėdė buvo gyvas, niekur dirbti negalėjau. Pas jį, kaip pas dekaną, dažnai atvažiuodavo kunigai su įvairiais reikalais, man darbo užteko. Nebuvo nei dujinės viryklės, nei šaldytuvo – jokių patogumų. O kai jau turėjau du mažus vaikus, kur aš bedirbsiu. Man buvo mažoka darbo stažo, tai darbo metus pas dėdę kleboną „Sodra“ man užskaitė.

Eleonora užaugino du vaikus. Sūnus Antanas gyvena Pagėgiuose, Giedrius – Vilniuje. Pastarasis buvo įstojęs į kunigų seminariją, baigė keturis kursus, bet įsimylėjo merginą ir metė mokslus.

Antanas su žmona Irena gyvena netoliese. „Gruodžio 7-ąją Eleonorai sukako 83-eji, - „Šilokarčemos“ korespondentui pasakojo jos marti Irena Levickienė. – Šiuo metu ji savimi pasirūpina, tik jei blogas oras, slidu, ar neleidžia sveikata, ji paprašo mūsų pagalbos. Malkų prašo prinešti tik tokiu atveju, jeigu būna labai užsnigta, užpustyta, šalta. Mums nereikia nuolat jai padėti, ateiti kažką padaryti. Eleonora visada nori būti savarankiška, gyvena visavertį gyvenimą, kiek leidžia galimybės - sportuoja, kiekvieną rytą pradeda mankšta“.

...Tokia buvo Eleonoros jaunystė ir jau 60 metų, nugyventų Pagėgiuose.