Šeši dalykai, pakeisiantys mūsų vairavimo įpročius
Jau pusę amžiaus mokslinės fantastikos knygų viršeliai bando mums parodyti, kokia bus ateitis. Kiek užmatai – spindinčių dangoraižių miškas, ant pečių – reaktyvinė kuprinė, o po kojomis, apačioje, – žalsvai pilka pneumatinių vamzdžių raizgalynė.
Na, o čia, toje ateityje, kuri jau atėjo, tetrūksta tik reaktyvinių kuprinių. Visa kita praktiškai jau yra. Straipsnyje autorius apžvelgia technologijas, kurios gali pakeisti mūsų vairavimo įpročius, nesvarbu, ar mes iš tiesų vairuojame tiesiogine šio žodžio prasme, ar ne.
1. „Susikalbantys“ automobiliai
Ne, D. K. Gibsonas turi galvoje ne superautomobilį iš „Ratuoto riterio“ ir ne jūsų automobilyje įdiegtą kalbos atpažinimo programėlę. Jis kalba apie automobilius, kurie geba komunikuoti tarpusavyje. Ši jų savybė vadinama „V2V“ (angl. vehicle-to-vehicle). JAV transporto departamentas neseniai pasiūlė nustatyti taisykles, kuriomis būtų apibrėžta, kaip automobiliai turėtų tarpusavyje „susitarti“ dėl kiekvieno iš jų buvimo vietos, judėjimo krypties ir greičio, kad tinkamai įspėtų vairuotojus apie galimus pavojus ir, atitinkamai, užtikrintų savaeigių automobilių saugumą.
Miestuose, kur daugiausia avarijų įvyksta sankryžose, automobiliai be vairuotojo įsikišimo nuspręstų, ar pakaks laiko degant raudonam šviesoforo signalui pasukti dešinėn ir kieno eilė įvažiuoti į lygiavertę sankryžą. Vairuotojas, netrukdomas nervingų iš visų pusių sklindančių signalizavimų ar gergždžiančio vienas kitam per šoną braukiančių automobilių garso, galėtų ramiai sau tikrinti feisbuką.
2. Į stabdymo signalą reaguojantys automobiliai
Automobiliai gali ne tik bendrauti tarpusavyje, bet ir reaguoti į infrastruktūrą. Tai vadinamoji „V2I“ (angl. vehicle-to-infrastructure) savybė. Raudoną šviesoforo signalą į žalią pakeičiančios technologijos jau kurį laiką diegiamos gaisriniuose automobiliuose, tačiau „V2I“ sistema veiks koordinuotai – atsižvelgiant į automobilių srautus įvairiose miesto vietose, miesto šviesoforų sistema veiks taip, kad automobiliai pasiskirstytų kuo tolygiau ir nesudarytų spūsčių.
Išmanioji infrastruktūra užtikrins, kad prireikus žalia šviesa degtų ilgiau, priklausomai nuo padėties kistų greičio apribojimai, susidarius spūstims eismas būtų nukreipiamas šalutiniais keliais ar net parenkamas naujas maršrutas. Kai į gatves išriedės savaeigiai automobiliai, kalbėsime ne apie atskirus juntančius ir mąstančius automobilius, o apie visą miestą kaip vieną milžinišką išmanų mechanizmą.
3. Dyzelinių automobilių eros pabaiga
Pasak D. K. Gibsono, vyrauja įsitikinimas, kad dyzeliniai varikliai yra patikimesni, ekonomiškesni ir ilgaamžiškesni, tačiau netrukus automobiliams su tokiais varikliais gali tekti grįžti prie daržinės ir Paryžių pamiršti visiems laikams, tikina jis. Prancūzijos sostinė, išvien su Meksiku, Madridu ir Atėnais, planuoja uždrausti automobiliams su dyzeliniais varikliais įvažiuoti į pagrindinius miesto kvartalus, idant iki 2025 m. šiuose miestuose sumažėtų oro tarša.
Neatmestina tikimybė, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kiti pasaulio miestai. Štai du didžiausi Norvegijos miestai – Oslas ir Bergenas – planuoja nustatyti nulinio išmetamųjų dujų lygio zonas, taip užkirsdami kelią į jas patekti bet kokiems, net ir nedaug aplinką teršiantiems automobiliams. Taigi, jei ir vėl, būdami miesto centre, norėsite kibti į atlapus nuolat kreivai automobilį „numetančiam“ kurjeriui, dairykitės kur kas mažesnio, švaresnio ir gerokai tylesnio automobilio.
4. Elektromobilius įkraunantys keliai
Jei visi miesto gatvėmis važinėjantys automobiliai būtų elektriniai, vietoj dabartinių stovėjimo aikštelių (o kartu ir vietoj žydinčių klombų bei lauko kavinių) turėtų plytėti elektromobilių įkrovimo stotelių laukai. Tiesą sakant, šiek tiek dėmesio skyrę infrastruktūros planavimui, savo teslas galėtume pasikrauti trumpam stabtelėję prie raudono šviesoforo signalo ar tiesiog nusprendę kelias minutes atsipūsti ir išgerti kavos, pastebi autorius. Mintis apie automobilio baterijos įkrovimą niekur jo neprijungus gali pasirodyti pernelyg drąsi, tačiau jau maždaug dešimtmetį tokia technologija veikia. Bekontakčiai krovikliai automobilio bateriją įkrauna dviejų metrų atstumu, jų efektyvumas – beveik 100 proc.
Tokios magnetiniu rezonansu pagrįstos įkrovimo sistemos gali būti įrengiamos stovėjimo aikštelėse, prie šviesoforų ar net keliuose. Po žeme sumontuotos įelektrintos spiralės sukelia vibraciją, kuri virsta automobilio baterijai įkrauti reikalinga elektros energija. Kai kurių miestų transporto sistemos jau testuoja nuotoliniu būdu – stabtelėjus stotelėje – įsikraunančius autobusus. Šią technologiją būtų nesunku įdiegti kad ir kiekvienoje automobilių stovėjimo aikštelės vietoje arba atnaujinamose sankryžose. Kaip vairuotojai susimokėtų už „įsisavintą“ energiją – kitas klausimas. Palikime jį spręsti startuoliams.
5. Nauji naudojimosi keliais įkainiai
Ateitis jau čia, ir ji – mokama. Norėdami važiuoti miesto gatvėmis tuo metu, kai jomis nori važiuoti daugelis, turėsite ir mokėti daugiau. Tai tarsi pasiūlos ir paklausos taisykles nustatantis priedas prie šiuo metu keliuose jau galiojančių dėsnių – vadinamoji spūsčių rinkodara. Pavyzdžiui, Singapūre ši tvarka įvesta dar 1975 m. Taigi, kadangi netrukus išmanieji automobiliai komunikuos su išmaniąja infrastruktūra, niekas neuždraus daliai šios infrastruktūros tapti mokesčių administratoriumi. Išeina, kad vairuotojams teks mokėti ne tik degalų mokestį, bet ir mokestį už nuvažiuotą atstumą, o nustatytose vietovėse nustatytu laiku tarifas bus aukštesnis. Norėdami patekti į miesto centrą, didesnių transporto priemonių, pavyzdžiui, limuzinų, vairuotojai turės taip pat mokėti daugiau.
6. Važiavimas į miestą, bet ne važinėjimasis mieste
D. K. Gibsono įsitikinimu, už savo ekonominius laimėjimus didieji pasaulio miestai turi būti iš dalies dėkingi aikštelėms „Park and Ride“, kuriose iš priemiesčių atvykstantys darbuotojai palieka savo automobilius ir persėda į viešąjį transportą. Nėra abejonių – į darbą skubantiems ir iš jo grįžtantiems gyventojams šis modelis yra tarsi išganymas, tačiau, norint į miesto centrą užsukti tik trumpai arba čia pasisvečiuoti po darbo valandų, kai viešasis transportas kursuoja kur kas rečiau, kyla nepatogumų.
Todėl kai kurie miestai imasi tobulinti idėją – pustuštės miestų stovėjimo aikštelės paverčiamos dūzgiančiais susisiekimo mazgais. Daugelyje pažangių miestų jau leidžiama įvažiuoti ir į arčiau centro esančią dalį, iš kurios mikroautobusiukais (susistabdžius juos gatvėje arba išsikvietus per išmaniąją programėlę) galima pasiekti bet kurios kitos rūšies transportą – autobusus, metro, dviračius ar net pačią pneumatinių vamzdžių raizgalynę. Tik tikėtina, kad dabartinėje ateityje ji bus labiau žalia nei pilka.
