Darbščią piemenaitę ūkininkai labai mylėjo...

V. Gvildienė gimė 1931 m. rugsėjo 14 d. Ambručių kaime, Raudonės valsčiuje, Jurbarko apskrityje. Su savo tėveliais – Antanu Misevičiumi ir Marcele Misevičiene – ten gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Šeimoje buvo penki vaikai – dvi mergaitės ir trys berniukai.

Deja, jos brolius ištiko tragiška lemtis – Antanėlis nuskendo, kai jam buvo pustrečių metų, Jonukas mirė būdamas vos savaitės amžiaus. Po karo, sulaukęs tik septyniolikos metų, žuvo ir vyriausias brolis Stasys.

Ūkininkai piemenaitę labai mylėjo

„Mano vaikystė buvo nelengva – prieš karą, būdama vos dešimties metų, jau tarnavau, ganiau karves pas ūkininką Macaitį Stakių kaime. Ūkininkas savo vaikų neturėjo, gal todėl ir man buvo geras - rengė, pirko batelius, sukneles. Tai man buvo netikėta ir labai malonu. Ūkis buvo nedidelis – reikėjo ganyti tris karves ir kelias avis. Tada gyvulius žmonės laikė palaidus, neužtvertose ganyklose“, - prisiminė Vincenta.

Jai teko tarnauti pas kitą ūkininką tame pačiame kaime, Kazimierą Totilą. Šie žmonės taip pat buvo geri, labai ją mylėjo. Girdavo, sakydavo, kad tokios piemenaitės dar neturėjo, ir jai buvo malonu tai girdėti. Pas juos ganė penkias karves ir tris avis su ėriukais šeimininkams priklausančiose pievose.

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tarnavau pas Kazį Sasnauską. Jis dirbo žvejų artelėje, gaudė žuvis ir jas rūkė. Rūkyta žuvimi atiduodavo prievolę valdžiai, likusią žuvį parduodavo. Pirkėjai atvykdavo net iš Kauno, o žiobriai buvo tokie riebūs ir skanūs, kad negalėjau jų atsivalgyti... Tokių skanių dabar nebetenka ragauti‘, - pasakojo Vincenta.

Karo metais tėvų namai atsidūrė fronto centre, todėl jie nespėjo savo gyvuliukų nei kur nors išvesti, nei paslėpti. Užėję vokiečių kareiviai, atėmė karvę, arklį ir dvi kiaules. Medinį tėvų namą, kad netrukdytų toli matyti, sudegino... Tada tėvai, o ir kiti kaimo gyventojai evakavosi į Lietuvos gilumą – link Veliuonos. Vincentos tėvai Seredžiuje apsigyveno pas ūkininką Krasauską. Tėvas arė žemę, sėjo, prižiūrėjo gyvulius, o mamytė – verpė, audė.

Vokiečiai, naudodami sprogmenis, smarkiai apgadino Raudonės pilį, norėjo sunaikinti ir malūną bei lentpjūvę. Bet kaimo gyventoja Matušauskaitė vokiečių išprašė, kad šiuos statinius paliktų. Vincentos manymu, gal jiems ir pinigėlių pamokėjo. Tas malūnas buvo reikalingas visiems kaimo gyventojams - juk ten maldavo grūdus, valcuodavo miltus, kruopas. Į kitą malūną būtų reikėję važiuoti žymiai toliau. Tas malūnas dar ir šiandien Raudonėje tebestovi.

„Savo jaunystę prisimenu kaip patį linksmiausią gyvenimo laiką, - pasakojo Vincenta. - Jaunimo kaime buvo labai daug, visi sutarėme draugiškai, šeštadieniais bėgdavome žiūrėti kino, o po jo visada būdavo šokiai. Visą gyvenimą mane supo ir lydėjo geri žmonės - kadangi buvau darbšti, mane labai gerbė ir vertino“.

Vos sulaukusi pilnametystės, pradėjo dirbti kolūkio karvių fermoje, o vėliau, dar penkerius metus – kiaulių ir paukščių fermose brigadininke.

1956-ųjų gegužės mėnesį ištekėjo už to paties kaimo vaikino, laukininkystė darbų brigadininko Benjamino Gvildžio.

Gyvenimas pilnas likimų

Toliau Vincentos gyvenimas – pilnas įvairių likimų. Jos tėvelis, įstojęs mokytis į Veterinarijos akademiją, ten sutiko ir savo buvusį kaimyną bei draugą Juozą Sakalauską, kuris tuo metu jau dirbo Nemuno valstybiniame žirgyne direktoriumi. Jis ir pakvietė tėvelį dirbti staliumi. Vincentos tėvai persikėlė gyventi į Stoniškius.

„Aš su savo vyru atvažiavome aplankyti mano tėvų į Stoniškius, - pasakojo Vincenta. - Tėvelis pasidžiaugė, kad gyvenimas čia, Klaipėdos krašte, yra geresnis, nes už darbą moka pinigus. Raudonėje kolūkiečiams mokėdavo ne pinigais, o už darbą metų pabaigoj gaudavo uždarbį – keturis ar penkis maišus grūdų, pinigų – nė kapeikos“.

Vincenta su vyru, viešėdami pas tėvelius, susitiko ir su žirgyno direktoriumi J. Sakalausku. Kadangi čia trūko darbininkų, direktorius pasiūlė jos vyrui Benjaminui darbą – Plaškių skyriuje fermos brigadininku. Ir taip 1959-ųjų lapkritį jiedu su dviem dukrytėmis persikraustė gyventi į Plaškius.

Čia išgyveno trylika metų, vėliau gavo butą Stoniškiuose, kur gyvena iki šiol. Prieš trejus metus tapo našle, ja pasirūpina dukros ir anūkai.

Paskatinimas už darbą – kelionė į Maskvą

1955 metais, Vincentai dirbant Raudonės „Tiesos“ kolūkyje fermos vedėja, buvo pasiūlyta vykti į Maskvą, į tuometę Visasąjunginę žemės ūkio pasiekimų parodą. Iš to kolūkio išsiuntė tik vieną darbuotoją - tai buvo kaip paskatinimas už gerą ir sąžiningą darbą. Maskvoje visą savaitę gyveno viešbutyje, pirmą kartą matė ir važinėjo metro.

Apvaikščiojo ne tik Lietuvos paviljoną, bet ir visą parodą, – pamatė tai, ko niekada nebuvo mačiusi. Stebėjosi iš viso pasaulio suvežtais gyvūnais, paukščiais – įdomiais, niekada nematytais. Ten buvo net žirafų ir dramblių.

O štai dabar Vincenta gyvena ramiai, neturi jokių rūpesčių, nes dažnai aplanko dukros bei anūkai. Tik labai jai gaila lito - lietuviško pinigo, kadangi už jį daugiau buvo galima nupirkti, o euras - labai neskalsus.