Dvynių aritmetika: laimėjęs loterijoje pusę atiduotų broliui

Tarsi du vandens lašai panašūs žemaičiai – valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ birbynininkai – kolektyvo puošmena. Ansamblyje groja jau penkerius metus.

Kai po repeticijos atskubėję į susitikimą kavinėje muzikantai atsisėdo priešais mane, kelias akimirkas ieškojau skirtumų ir bandžiau prisiminti, kuris iš jų Tomas, o kuris Romas. Prisipažinsiu, buvo nelengva.

Po kurio laiko įsidėmėjau – Tomo plaukai buvo sušukuoti atgal ir ištepti želė, o Romo kirpčiai laisvai krito bangomis.

Itin panašia išvaizda broliams būtų buvę lengviau Vilniuje vykusiame konkurse nurungti kitas dvynių poras nei nežiūrint vienam į kitą nupiešti kuo panašesnius piešinius. Vyriausi tarp 20 į konkurso finalą patekusių dvynių porų Matevičiai suaugusiųjų grupėje pagal piešinių panašumą užėmė tik penktąją vietą.

„Piešimas niekada nebuvo stiprioji mūsų pusė“, – sakė iš Šilutės rajono kilę broliai.

Tačiau bendrauti mėgstantiems dvyniams nereikėjo ieškoti žodžio kišenėje. Jie tarsi vienas kito atspindys veidrodyje vienas sakinį pradėdavo, kitas jį pratęsdavo. Atrodė, kad dvejinasi akyse ir ausyse.

Kokių turite skirtumų?

Romas: Tomas impulsyvesnis, aš filosofiškesnis, ilgiau mąstantis. Gimėme po Vėžio ženklu, tad mudviejų savigynos instinktas labai stiprus.

Tomas: Tu reiklesnis, kruopštesnis, atsakingesnis. Aš laisviau į viską žiūriu.

Romas: Vaikystėje visko buvo. Ir apsikumščiuodavome, ir pavydo jausmas užpuldavo, ypač jei per Kalėdas gaudavome skirtingas dovanėles. Neduok Dieve, brolis gaudavo geresnę.

Bet šiaip mudu buvome vieningi. Kai jau užaugę ketverius metus Airijoje dirbome statybose, pinigus dalindavomės po lygiai.

Ar gyvenime esate pasinaudoję savo panašumu ir apgavę, pavyzdžiui, mokytoją ar merginą?

Romas: Taip įžūliai nesielgėme. Vienas kitam padėdavome namų darbus atlikti. Manau, abiejų žinių lygis buvo panašus.

O kuriam geriau sekėsi meilės reikalai?

Tomas: Mums abiem sekėsi neblogai, panelių netrūko. Mūsų skonis moterų atžvilgiu panašus. Jei graži ir figūringa, nesvarbu, ar šviesi, ar tamsi.

Romas: Aš ne iš tų vyrų, kuriems manekenės patinka. Turi būti su riebaliukais, minkštesnė.

Tomas: Man irgi kaulėtos nepatinka. Mudviejų abiejų žmonos šviesiaplaukės. Tik mano aukštesnė, o Romo žemesnė. Dvynukių neieškojome. Maniškė – žemaitė, finansininkė, Romo – dzūkė, medicinos biologė.

Bet abi griežtokos, su charakteriu. Aš vedžiau prieš trejus metus, pusmečiu anksčiau nei Romas. Jau turiu septynių mėnesių dukrytę Oną.

Romas: Mudu su žmona atžalos turėtume susilaukti balandžio mėnesį. Taip jau susiklostė, kad aš pusmečiu ar metais atsilieku nuo brolio. Esu jaunesnis, tad ir vėluoju.

Pirma pasižiūriu, kaip broliui sekasi. Pavyzdžiui, kai Tomas pasistatė namą, tada ir aš ėmiausi statybų. Einu brolio pramintais takeliais, stebiu jo klaidas ir stengiuosi jų nekartoti.

Namus pasistatėme sodininkų bendrijoje prie Vilniaus – vienas nuo kito esame nutolę per kilometrą. Pėsčiomis galime vaikščioti į svečius. Mes netgi į darbą „Lietuvos“ ansamblyje važiuojame vienu automobiliu.

Tomas: Dvyniams labai sunku vienam be kito.

O žmonos sutaria?

Romas: Gerai sutaria. Nesimuša.

Kaip susidūrėte su liaudies muzika?

Romas: Po devintos klasės tėvas, savamokslis muzikantas, mus nuvežė į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją mokytis chorvedybos. Iki tol neturėjome muzikinio išsilavinimo.

Tomas: Į chorvedybą nesunkiai įstojome. Gal todėl, kad ten trūko vyrukų. Tačiau mums chore nebuvo jauku – septyniolika merginų ir mudu su broliu.

Bendrabutyje gyvenome viename kambaryje su birbynininku. Jis smagiai grodavo, ir mes pamąstėme, kad groti birbyne geriau negu dainuoti chore.

Romas: Tėvai matė, kad esame užsidegę groti tomis dūdelėmis. Tėvas surado instrumentų meistrą Kazimierą Budrį, kuris mums išdrožė birbynes. Ir mes ėmėme jomis groti.

Abiem sekėsi, tad įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pas Antaną Mockų. Magistrantūros studijas baigėme Klaipėdoje. Mūsų specialybė – atlikėjas birbynininkas.

Iš meno nelengva pragyventi. Ar po studijų nebuvo apėmusi neviltis, kad sunkiai rasite darbą?

Romas: Kol esi jaunas, degi savo pasirinkimu ir apie materialinius dalykus nesusimąstai.

Tomas: Baigę mokslus supratome, kad susirasti darbą pagal specialybę bus sunku. Išvykome į Airiją laimės ieškoti. Ketverius metus ten gyvenome, užsidirbome. Po to ir ten prasidėjo krizė. Reikėjo ką nors keisti, nenorėjome gyventi iš socialinių pašalpų.

Romas: Širdis ilgėjosi Lietuvos.

Tomas: Be to, buvau susiradęs draugę, dabartinę žmoną.

Kaip atėjote į „Lietuvos“ ansamblį?

Romas: Jau buvome grįžę iš Airijos, sutikome „Lietuvos“ ansamblio vadovą Robertą Katinską. Tuo metu orkestre trūko birbynininkų.

Mums pasisekė, kad atsidūrėme tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Džiaugiamės, kad esame savo rogėse.

Ar žiūrovų reakcija būna kuo nors ypatinga, kai jie mato jus scenoje su birbynėmis?

Tomas: Aišku, įdomiau, kai du vienodi į sceną išeina. Drąsesni žiūrovai sustabdo, pakalbina.

Stipriai jaučiate vienas kitą?

Romas: Jei vienas suserga, netrukus ir kitas pasiligoja. Jei atsiverstume ligos istorijas, ten būtų surašyti vienodi negalavimai. Jeigu man kyla bėdų dėl skrandžio, ir Tomui tas pat.

Mėgstame ir panašų maistą.

Tomas: Kartą Airijoje buvo slidu, ir mano automobilį sumėtė, vos avarijos nepadariau. Nutariau paskambinti broliui, kad įspėčiau, jog būtų atsargus prie vairo. Bet vos paskambinau, sužinojau, kad prieš akimirką jis pateko į avariją.

Romas: Mistinių dalykų neretai nutinka. Jei kas nors bloga atsitiktų broliui, lėkčiau į pagalbą strimgalviais. Kraujo ryšys yra labai stiprus.

Jūsų kūno sudėjimas panašus, tikriausiai ir vienas kito drabužiai tinka?

Romas: Gal kokiu kilogramu ir skiriamės, bet jei parduotuvėje randu neblogas kelnes, galiu net nedvejodamas tokias pat nupirkti ir broliui.

Ar panašiai elgiatės namuose? Ar dovanojate žmonai gėlių?

Romas: Aš dažniau dovanoju ir Tomą mokau, kad žmonai dėmesį dažniau parodytų. Nors, tiesą sakant, nesame abu dideli romantikai, galėtume dažniau pamaloninti žmonas staigmenomis.

Tomas: Kad dėmesio rodau mažokai, pripažįstu, nesu iš tų, kurie ant rankų savo moterį nešioja. Vis žadu pasitaisyti. Manau, gyvenimas dar išmokys visko.

O kuris geresnis kulinaras?

Tomas: Abu mokame gaminti. Kai bendrabutyje nuo penkiolikos metų apsigyvenome, išmokome visaip bulves ruošti. Mama ir močiutė iš kaimo pridėdavo mėsos, tad teko patiems lipdyti kotletus, mušti karbonadus. Mano žmona yra sakiusi, kad geriau už ją ruošiu valgį.

O kaip dėl tvarkos?

Romas: Nesame pedantai.

Tomas: Man nekliūva dulkės. Nepatinka vokiška tvarka ir konservatyvumas. Airijoje mums labiau patiko – ten daugiau laisvės.

Ar turite bendrų pomėgių?

Romas: Žvejyba mums yra svarbi. Vasarą lekiame į kaimą. Visi dėdės perspėjami, kad žvejybos įrankiai būtų paruošti. Mėgstame ir grybauti. Tačiau muzika visada yra šalia. Abu mėgstame padainuoti, klausomės operos.

Ar jūsų draugai bendri?

Tomas: Jeigu draugas, tai abiejų. Jei nedraugas, irgi abiejų. Jei kas nors įžeidžia vieną, skauda ir kitam.

Kaip švenčiate savo gimtadienį, Kalėdas? Kokias dovanas vienas kitam dovanojate?

Tomas: Per Kalėdas apsikeičiame „Teleloto“ bilietais.

Nesvarbu, kuris laimėtų, pinigus dalintumės per pusę. O per gimtadienį net vaikystėje vienas kitam nieko nedovanodavome. Visada laukiame, kad kiti padovanotų. Juk esame kaip vienas žmogus.