Kiekvieni metai ūkininkams yra skirtingi

- Daugelis ne tik Pagėgių savivaldybės, bet ir visos šalies ūkininkų yra sunerimę ir dėl ateities, ir dėl dabartinės valdžios nuolat viešai deklaruojamų su žemdirbiais nederintų sprendimų. Tai - mokesčių lengvatų naikinimas, tiesioginių išmokų apmokestinimas ir jų mažinimas stambesniems ūkiams. Be to, žemdirbius neramina produkcijos žemėjančios kainos, didėjančios sąnaudos jai užauginti. Kokius pasikeitimus 2016 metais pirmiausia pajuto Pagėgių krašto ūkininkai?

- Kiekvieni ūkiniai metai būna labai skirtingi. Kitokie buvo ir 2016-ieji. Sukurti vieningą technologiją ūkininkaujantiesiems neįmanoma. Keičiasi veislės, klimato temperatūros, technologijos, įstatymai, reikalavimai, konsultavimai. Viską suderinti, kaip sakoma, paties ūkininko reikalas. Todėl ne visiems sekasi vienodai. Vieni - drąsesni, kiti - atsargesni. Vieni mokosi bei rizikuoja, kiti tūpčioja ir laukia. Bet šių laikų ūkininkavimas, galima teigti, toks greitas, kad tie, kurie nori patūpčioti ir palaukti - gerai įsitikinti ir tik tada pjauti, dažniausiai sulaukia momento, kai jau nebėra ką pjauti. Kalbu ne vien apie javus ar kitas kultūras. Daug kas galvojo, kad „valdiška“ žemė bus amžinai, jog paramos pinigai nesibaigs. Žinau ūkių, kurie nepasinaudojo visiškai nieko nekainavusia parama. Kalbu apie Pieno ir Nitratų direktyvas. Žinau ūkininkų, kurie net grąžino į Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) sąskaitą jau gautus Nitratų direktyvos pinigus. Kas tai - baimė ar nepasitikėjimas savo jėgomis, o gal esančiais valdžioje?

- Esate ne vieną griežtą žodį pasakęs ir parašęs mūsų valdžios adresu. Ar tikrai jie verti tokios didelės kritikos?

- Taip, dėl begalinio blaškymosi tarp įstatymų su visokiausiais draudimais ir reikalavimais. Kartais, ūkininkas jaučiasi tarsi įkaitas, įsipainiojęs tarp reikalavimų. Pavyzdžiui, išlaikyti gamybos lygį, nors jam tai padaryti neįmanoma, nes pati valdžia nesuteikė garantijų - bent tam laikotarpiui, kol ūkininkas įvykdys įsipareigojimus, duotus NMA. Esu pats prašęs pagalbos ir ją taip pat suteikęs kitam kolegai ūkininkui. Žinoma, ir vieni, ir kiti patyrėme nesaugumo jausmą bei nepatogumų ūkio apskaitoje. Toks jausmas, kad visos institucijos dirba atskirai ir net ne tai pačiai valstybei. Per 2016 metus patyriau labai daug. Galima būtų pašmaikštauti: „Penkmetis per trejus metus“. Taip sakydavo anksčiau „tarybiniai“ žmonės. Aš priklausau tai kartai, kuri pragyveno šį sovietmečio laikotarpį. Galiu teigti, kad tai didžiulė patirtis ir kartu netektis. Bet tai – jau kito pokalbio tema.

Man ir dabar ausyse tebeskamba Seimo Kaimo reikalų komiteto buvusio nario Vytauto Kamblevičiaus žodžiai, kad mes, ūkininkai, nepastatysime pieno perdirbimo gamyklos, nerasime specialistų, neparduosime pagamintos produkcijos. Tikrai keista tokia pozicija Seimo nario, kuris, būdamas Kaimo reikalų komiteto nariu, pats turėtų paklausti ūkininkų, kokios reikėtų pagalbos, arba bent nebūtų trukdoma siekti užsibrėžto tikslo. Bet ūkininkai nesuklupo, nepasidavė pagalių kaišiotojams ir štai 2016 metų pabaigoje gamyklos statyba pabaigta. Pagamintas planuotas produktas, atitinkantis standarto reikalavimus, surastas pirkėjas. Dvylika Pagėgių krašto ūkininkų yra kooperatyvo „Pienas LT“ nariai ir kantriai prisideda prie pieno perdirbimo įmonės kūrimo.

Tai pats didžiausias, istorinis 2016 metų Lietuvos pieno gamintojų, taip pat ir pagėgiškių pienininkų gyvenimo įvykis. Dabar būtina eiti pirmyn ir netūpčioti, kaip jau esu minėjęs. Produktas pagamintas ir išbandytas, atrasta rinka. Dabar reikia du kartus didesnio pieno žaliavos kiekio. Gamyklos plėtra būtina, todėl dabar atėjo eilė tarti savo žodį tiems, kurie patūpčiojo ir palaukė, kol drąsieji padarys sunkiausią juodąjį darbą. Žinoma, drąsieji patyrė ir didžiulių nuostolių, nes kitų rinkos žaidėjų buvo visaip kankinami, taip pat ir finansiškai. Dabar mūsų akys krypsta į kaimynus, kurie dvejojo laiku prisijungti ir liauną šluotražį paversti galinga šluota. Jeigu ir dabar, kai naujo verslo rizika sumažėjo iki minimumo, nesulauksime kolegų bei kaimynų paramos, bus sunku suprasti tokį lietuvio ūkininko elgesį. Nežinau, ką mes pasakysime lenkams ir visiems kitiems europiečiais.

- Ar sėkmingi buvo 2016 metai Pagėgių krašto ūkininkams?

- Pagėgiuose ūkininkaujantys daržininkai, kurie prisilaikė technologijų, užaugino grąžų bulvių, morkų ir kitų daržovių derlių. Kaimynas Algirdas Steponavičius, žemės ūkio kooperatyvo „Piktupėnų javas“ pirmininkas, teigia, kad bulvių ir morkų derlius bei kokybė - labai gera, nes pamažintas azoto kiekis tai labai teigiamai veikė, o gausus lietus padovanojo didelį derlingumą. Tik viskas turi du galus - didelis derlingumas sąlygoja rinkoje nedidelę kainą, nes bulves tenka parduoti po 14, o morkas - po 15 centų už kilogramą. „Piktupėnų javas“ pardavė dar tik pusę derliaus. Kita dalis tebėra saugyklose ir juda po truputį.

Per 2016 metus jautėme sumažėjusių degalų ir trąšų kainų įtaką. Bet šios mažesnės išlaidos negalėjo atpirkti nuostolių, patirtų dėl kritusių derliaus kainų. Be to, didėjo darbo užmokestis ir kitos paslaugos.

Grūdų ūkyje, kaip ir pas šilutiškius bei kitus kaimynus, situacija tokia pati. Iššalo vos ne visi žiemkenčiai, išskyrus vienintelę žieminių kviečių veislę „Edwins“, kuri beveik nenukentėjo. Jos turėjome Pagėgiuose nedaug, tik keliuose ūkiuose. Todėl 2016-ųjų rudenį šios veislės surizikavome pasėti žymiai daugiau. Kaip mums pasiseks, klauskite po metų. Kalbant apie praėjusių - 2016 metų - kviečius, derlius - labai vidutinis, o ir grūdai lengvi, nes išlijo. Duonos neiškepsi, nebent - armėnišką „laplainį“. Grūdų kaina taip pat maža, tik galima būtų dėkoti Dievui, kad dar  verslininkai perka ir išveža „laplainiams“ kepti.

Dėl grūdų išvežimo - turėčiau kritikos, ir ūkininkams ir valdžiai. Mes, lietuviai, eksportuojame 66,4 proc. grūdų, o vidutiniškai kitos Europos Sąjungos šalys - tik 11,7 proc. Lietuviai ūkininkai pašarams sunaudoja - 17,9 proc. grūdų, o ES šalys vidutiniškai - 54,3 proc. O kiaulienos kasmet perkame už pusę milijardo eurų, tai - savo poreikiams tenkinti. Šia tema būtų galima dar daug kalbėti...

- Kokios dar vietinės problemos jus papiktino praėjusiais metais?

- Vis dėlto negaliu nutylėti fakto, kad mano ūkis 2016 metais, pirmą kartą savo gyvavimo istorijoje, pardavė eksportui apie 70 neužaugintų, vieno mėnesio amžiaus buliukų, nes neturėjome kur laikyti. Prieauglių tvartui, kurį suprojektavome dar 2015 metais ir norėjome jau rugsėjo mėnesį pradėti darbus, statybos leidimą gavome tik 2016 metais, prieš pat Visus šventuosius. Štai taip. Nejaugi leidimo tvartui statyti reikia kaulyti dvejus metus. Apie tai esu rašęs laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Šiomis dienomis pradėjome statybą, bet koks tas statybininkų darbas sausio mėnesį?

Neliko Pagėgiuose Derliaus šventės, bet atsirado „Labirintų“ šventė. Kaip ir ankstesniais, taip ir 2016-aisiais, norint gražiai pasveikinti Pagėgių „Metų ūkio“ konkurso nugalėtojus, Pagėgių krašto ūkininkų skyriaus tarybos pirmininkas buvo priverstas reikalauti iš mero tokios galimybės. Pažiūrėsime, ką pagiedos „Ugninis gaidys“ 2017 metais.