Pusiau juokais, pusiau rimtai – su Švėkšnos seniūnu Alfonsu Šepučiu

- Jūsų horoskopo ženklas?

- Dvynys. Šiaip esu ant ribos – birželio 20 baigiasi dvyniai ir prasideda vėžys. Save laikau dvyniu. Skaičiau, kad jie yra jautresni. Nežinau, mano charakteriui labiau priimtinas dvynio ženklas. Esu praktiškas, emocingas žmogus.

- Mėgstamiausia spalva?

- Labiau mėgstu tamsesnes spalvas. Šiek tiek piešiu. Mėgstu jūros vaizdus. Todėl patinka mėlyna, tokia sodri  nerami, o dangus – raminantis, švelnesnis... Jūros žydruma atpalaiduoja, jaudina.

- Esate aktyvus žmogus?

- Lankau Švėkšnos pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą „Šalna“, žiemą mėgstu slidinėti kalnuose. Nuo šių metų su žmona kiekvieną vakarą einame pasivaikščioti. Labai smagu tai daryti. Ko gero, tai bus mūsų nauja tradicija.

- Kas jums svarbiau – pusryčiai, pietūs ar vakarienė?

- Pagal darbo pobūdį – sočiausiai valgau vakare. Gal nelabai sveika, bet deja... Darbo laiku papietauti ne visada spėju.

- Valgote pusryčius?

-Taip. Dažniausiai kava ir sumuštinis.

- Kas – saulėlydis ar saulėtekis?

- Daugiau dėmesį atkreipiu į saulėlydį. Jis, atrodo, gražesnis. Gal dėl to, kad po dienos darbų žmogus ieškai atsipalaidavimo. Saulėlydis man būna ramus. Labai gražios spalvos.

- Jei dabar galėtumėte eiti vakarieniauti, su kuo norėtumėte tai padaryti?

- Su artimu žmogumi. Man vakarienę dažniausiai ruošia žmona. Todėl ją kviesčiau vakarieniauti. Dažnai dėl darbų mažai jai skiriu dėmesio. Todėl iš namų pabėgame ir važiuojame į išvykas ar dar kažkur savaitgaliais. Tada aš vaišinu žmoną.

- Miestas ar kaimas?

- Miestelis, bet ne kaimas. Mane iškankino miestas, kai studijavau Šiauliuose. Vargina buvimas didesniuose miestuose. Vaikystė praėjo kaime. Nostalgijos jam yra, bet gyventi ten nenorėčiau. Geriausia - Švėkšnoje. Kiek esu matęs miestelių, jis man gražiausias ir mieliausias gyvenimui. Taip pat patogus.

- Kokios moterys jums patinka?

- Simpatiškos ir geros charakteriu. Ko gero, dar linksmos.

- Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas?

- Mokyklos laikais susitikome ant tilto per Jūros upę. Ten pabuvome, pabendravome. Iki tol vienas į kitą žvilgtelėdavome. Pirmasis atviresnis pasišnekėjimas buvo ant tilto. Bet tęsinio nebuvo. Tai buvo gal dešimtoje klasėje.

- Kokią išdaigą esate iškrėtęs?

- Iki šių dienų ją prisimenu. Vaikystėje į kieme esantį tvartą įskrido kregždutė. Ten ji blaškėsi. Norėjau ją išvyti. Su pagaliu vaikiau, kad išskristų pro duris. Baigėsi liūdnai - netikėtai stipriau  užtrenkiau, ir ji nukrito. Kaip vaikui - tai buvo didelis sukrėtimas. Pats ją ir palaidojau.

- Trys komplimentai žmonai?

-Graži, darbšti ir reikli tvarkai.

- Ką bučiavote paskutinę?

-Žmoną.

- Šuo ar katė?

- Kačiukai, nes jie švelnesni, būna arčiau žmogaus. Bent man taip pasitaikydavo. Katino šiuo metu neturime. Namuose yra tik šuo – lietuviškas sargiukas.

- Mokate melžti karvę?

- Ją esu melžęs studijų laikais. Tekdavo padėti mamai. Velniškai nesisekdavo – sunkiai pataikydavau į kibirą, daugiau ant savęs. Labai pavargdavo rankos. Neįvaldžiau tos technikos. Supratau, kad karvei tai taip pat nepatiko.

- Pasakykite  tris komplimentus savo uošvei?

- Nuoširdi, suprantanti ir rami moteris. Gyvename kartu ir labai gerai su ja sutariame. Turiu šaunią uošvę – ir pakalbėti, ir pasitarti su ja gali.

- Kokią šalį norėtumėte aplankyti?

- Svajoju pabūti Romoje, Vatikane. Dar noriu į Paryžių. Bet ten, ko gero, reikėjo važiuoti, kai buvau jaunesnis. Nors romantika meilės mieste nesensta.

- Kokią mėgstate  mėsą?

- Gerai paruoštą kiaulieną - pamuštą, pakeptą. Kitas mėgstamiausias dalykas – cepelinai su varške. Juos galiu valgyti kas antrą dieną.

- Ko gyvenime labiausiai bijote?

- Mirties. Gal kaip ir visi – norisi gyventi, nenoriu mirti. Vis dar džiaugiuosi gyvenimu.

- Ką norėtumėte veikti po dešimties metų?

- Rimtomis problemomis neapsikrauti, gyventi dėl savęs, bandyti daryti kažką malonaus – piešti, skaityti. Jei leistų sveikata - ir pasportuoti.

- Jums gyvenime sekasi?

- Loterijoje žiauriai nesiseka, bet gyvenime... Daugiausiai esu išlošęs keturis litus. Gyvenimu esu patenkintas. Negaliu juo skųstis.

- Ką rinktumėtės – sportinę aprangą ar oficialią?

- Aš turbūt rinkčiausi sportinę – lengvą, neįpareigojančią. Su ja geriau jaučiuosi.

- Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką pakeistumėte?

- Santykius tarp žmonių. Dabar trūksta nuoširdumo, nuoširdaus noro padėti vieni kitiems, o ne dėl to, kad norėtų būti matomi, žinomi. Į pasaulį ateinam geri, bet paskui pasaulis bando paveikti. Atsiranda daug blogio, kuris ateina per  mus pačius.

- Kokią transporto priemonę pasirinktumėte?

- Mėgstu dviratį. Žiemą patinka slidės. Paskui automobilis.

- Jei vyras atidaro mašinos duris, ką tai reiškia?

- Kad jis tai moteriai neabejingas, nori atkreipti dėmesį.

- Galima paliesti laimę?

- Aišku, jei išloši daiktą, turi savo rankose, tai prisideda prie laimės. Bet, turbūt, tą tikrąją, žmogiškąją laimę galima labiau paliesti širdimi, o ne rankomis.

- Kam moteriai reikalingas vyras? O kam vyrui - moteris?

- Papildyti vienas kito pasaulį. Pirmiausia, dvasinį. Paskui gyvenimiški dalykai – giminės pratęsimas. Dar ir tam, kad pajustum gyvenimo džiaugsmą. Vienišių vyrų gyvenimas nėra pilnavertis.

- Apie ką kiekvieną dieną ir naktį galvoja žmonės?

- Lietuvos kontekste – kaip įveikti problemas, gal rytojus bus geresnis?

- Koks žmogus, vieša asmenybė, kokio tipo žmonės imponuoja?

- Man pavyzdys buvo ir liks Jonas Paulius II. Teko Lenkijoje jį pamatyti. Jis tyros sielos žmogus, dvasininkas kažkoks nerealus buvo šiame pasaulyje. Patinka prezidentas Barakas Obama – gyvas, energingas, linksmas, optimistas.

- Koks yra tipiškas švėkšniškis?

- Švėkšniškiai – geri ir nuoširdūs žmonės. Aš atvykau į Švėkšną iš Šilalės. Jie atsargiai prisileidžia žmones. Atsargūs visuose gyvenimo atvejuose, nelabai mėgstantys rizikuoti. Gal šiek tiek ir uždari. Tik jaunimas – drąsesnis, ryžtingesnis. Jie aktyvūs ir tikri patriotai.

- Ką palinkėsite žmonėms, kurie skaitys šį interviu?

- Tegu vertina – esu toks, koks esu. Likimas nubloškė į Švėkšną keistomis aplinkybėmis. Nesvajojau ir net nežinojau apie Švėkšną. Baigus universitetą, gavau paskyrimą į Vainutą. Drauge mokėsi žemietis Antanas. Jis, nuvykęs į savivaldybę, į Švietimo skyrių, padarė pakeitimą, kad ne į Vainutą, o į Švėkšną mane paskirtų man to net nežinant. Paskui Švėkšnos mokykloje su juo dirbome tik keletą mėnesių, nes jis žuvo. Aš jį pakeičiau. Švėkšnos miestelį pamilau ir nenorėčiau keisti į jokį kitą.

- Ačiū už pokalbį.