Pedagogė Monika Strazdienė: „Niekada prieš mokinius nekėliau balso“

Buvo ne kartą apdovanota

Gražaus gamtos vaizdo ir pušyno apsuptame namelyje, kur anksčiau vykdavo pamokos, dabar įsikūrusi Monika. Su šypsena pasitiko Šilutės rajono savivaldybės, seniūnijos atstovus, džiaugėsi  parodytu dėmesiu, dovanotomis gėlėmis.

Jubiliatė mielai  papasakojo apie savo gyvenimą. Gimė  1922 metais Alytaus rajone, Barčių kaime. Kai suėjo pusė metukų, tėvai persikėlė gyventi į Suvalkiją. Augo penkių vaikų šeimoje – trys seserys ir du broliai. „Mano vaikystė buvo gera. Galėjome žaisti  su kaimynų vaikais. Tėvai norėjo, kad mes mokytumėmės. Mama šeimininkavo namuose, o tėvas ūkininkavo“, - pradėjo pasakojimą apie save pašnekovė.

Moteris ne kartą pabrėžė, kad visuomet labai norėjo krimsti mokslo šaknis. Visuomet svajojo tapti mokytoja, nes mylėjo vaikus. Baigusi Kalvarijos progimnaziją, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją. Kai ją uždarė, mokslus tęsė Alytaus Mokytojų seminarijoje.

Baigusi mokslus, dirbo Marijampolės rajono Pamargių pradinėje mokykloje. „Kai vyrą paskyrė dirbti į Klaipėdos rajoną, čia atvykome kartu. Mano vyras Kazys Strazdas buvo pirmasis pokario mokytojas Traksėdžių mokykloje. Joje mokėsi Rūdynų ir Lapalių vaikai, nes jų mokyklos buvo sudegusios per karą“, - sakė M. Strazdienė. Ji taip pat dirbo Traksėdžių mokykloje. Po to persikėlė į Juknaičius, kur septynerius metus jos sutuoktinis vadovavo mokyklai. Nuo 1957 metų  dirbo Gaidelių pradinėje mokykloje. Čia pora savo namų židinį kurstė daugiau kaip penkiasdešimt metų.

Pedagogo duoną valgė keturiasdešimt metų. Už gerai atliekamą darbą ne kartą buvo apdovanota Švietimo skyriaus bei Švietimo ir mokslo ministerijos padėkomis.

Ir  jei  laiką būtų galima atsukti atgal, savo profesijos nekeistų.

Siekė, kad būtų geri žmonės

„Gaideliuose išdirbome per 20 metų. Buvo laikas, kai į dvi klases susirinkdavo 50 mokinių. Buvo atvejis, kada vaikas, net ant kelių atsisėdęs, verkė ir prašė, kad priimčiau jį mokytis į savo klasę. Ką darysi, nors klasė ir taip buvo didelė, priėmiau. Juk vaikas pats prašė. Niekada nekeldavau balso tono. Pastebėjau, kad tada rezultatai būna geresni, o bendravimas šiltesnis. Stengiausi, kad auklėtiniai mokėtų užjausti vieni kitus. Siekiau, kad jie būtų geri žmonės“, - prisimena pedagogė. Ji teigė, kad visokių minčių galvoje sukdavosi ir nuotaikų buvo įvairiausių, tačiau viską palikdavo už klasės durų.

M. ir K. Strazdai  užaugino dukteris Rasą ir Viliją, sūnų Rimą. Dabar senolės didžiausias turtas - jų dovanoti 6 anūkai ir 3 proanūkės.

Ramaus būdo M. Strazdienė džiaugėsi, kad atžalos užaugo puikiomis asmenybėmis. Laukia ji visų, atvažiuojančių į svečius. Vieni su kitais daug bendrauja ir telefonu. Dažniausias svečias – dukra Rasa su vyru.

Ne kartą buvusi pedagogė pabrėžė, jog visuomet mėgsta pasidžiaugti gamta, kuri ją supa ir graži visais metų laikais. Laukia moteris ir naujų rajono laikraščio numerių, nes domina, kas juose rašoma. 

„Kartais ir televizorių dar pažiūriu. Mėgstamiausia laida - „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ su prof. A. Bumblausku ir Zita Kelmickaite.

 Tradiciškai paklausėme – kokia  ilgo gyvenimo paslaptis? „Valgau viską.  Nežinau, kodėl toks ilgas tas mano gyvenimas. Gal nervai neaštrūs“, - baigė pokalbį pašnekovė.