Švėkšniškė Monika Žąsytienė: „Yra dalykų, kurių žmonėms negalima leisti pamiršti“

- Papasakokite apie save, savo šeimą.

- Esu ištekėjusi. Su vyru Vidmantu auginame devynerių metų dukrytę Adriją, kuri mokosi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pradinėje mokykloje. Ji labai protinga mergaitė, labai žingeidi ir dažnai nustebina savo sąmojumi. Kaip ir daugelis dabartinių tėvų – auginame naujos kartos atžalą, kuriai į klausimą „kodėl“ nebeužtenka atsakymo „todėl“. Paraginta mano brolio, ji net pradėjo savarankiškai mokytis ispanų kalbos, bet kartais tingi. Niekada neverčiame kažką daryti prieš jų  valią, nekalbant apie namų ruošą.  Gyvename Švėkšnoje, dar auginame  šunį.

- Esate gimusi Vilkų kampe, tėvai ūkininkai. Ar daug tekdavo dirbti ūkyje?

- Kol buvome mažesni, vasaras su broliu, o vėliau ir sese dažniausiai leisdavome Suvalkijoje, labai gražiame Plokščių kaime pas senelius.  Jie gyveno prie pat Nemuno, todėl prisiminimai labai šilti ir smėlėti... Žinoma, tekdavo padėti močiutei ravėti daržą ar vakare parnešti pieną iš panemunės. Kartais tekdavo grėbti  šieną. Mes buvome maži, daugiau dirbdavo vyresni pusbroliai ir pusseserės.

Namuose  dažniausiai teko darbuotis darže. Kai sesė paaugo, šis amatas atiteko jai. Nors gyvenome ūkiškai, tačiau taip ir neišmokau melžti karvės. Tėvai nevertė to daryti. O vėliau patys nebeaugino melžiamų karvių, nes tėtis sugalvojo kitokį ūkininkavimo būdą – auginti mėsinius galvijus. Daugelis į jį tuo metu žiūrėjo keistai, gal net pašiepiančiai, bet jis buvo užsispyręs šiuo klausimu ir atkaklus. Būdamas veterinaru, daugelį sudėtingų procesų spręsdavo paprasčiau negu kiti ūkininkai. Mama visada dirbo Švėkšnoje medicinos seserimi, ko gero, tai irgi pašaukimas. Abu tėvai buvo linkę į mediciną, tačiau nei viena jų atžala nepasekė tėvų pėdomis.

- Kaip apibūdintumėte save kaip asmenybę?

- Labai paprastai – žmogiška.

- Kokie keliai atvedė į Švėkšną?

- Į Švėkšną atvedė likimas. Aš taip mėgstu sakyti. Ir vyrui dažnai taip sakau, kad gyvenimas, kokį mes dabar gyvename, yra likimo sudėliotas. Vos tik baigusi mokyklą, išvykau studijuoti ir dirbti į sostinę. Tada jau buvome pažįstami su vyru. Jis iš prigimties yra pakankamai sėslus žmogus, todėl jam išvykti į tolimesnį miestą, gyventi ne Klaipėdos apskrityje, manau, būtų didelis iššūkis. Tai jis mane parsiviliojo, pirmiausia, į Klaipėdą, vėliau, supratę, jog nenorime gyventi bute, sukome mintį nusipirkti namą. Grįžome metams pagyventi į kaimą pas mano tėvus ir ieškojome būsto. Viso to rezultatas - mes jau gyvename Švėkšnoje.

- Nebuvo minčių emigruoti?

- Emigruoti minčių niekada neturėjau. Visada vyrui sakydavau, jog, jeigu kiltų finansinių sunkumų, aš kaip tikra lietuvė moteris, išsiųsčiau jį uždarbiauti į užsienį, o pati likčiau čia.

- Kodėl pasirinkote muziejininkės darbą? Ką reiškia dirbti muziejuje? Kas čia įdomiausia? Kas nuobodžiausia?

- Muziejininkės darbas nebuvo mano siekiamybė. Galbūt, pradžioje labiau norėjau dirbti bibliotekoje. Tačiau dabar,  ko gero, jau būtų sunku iš manęs „išvaryti“ muziejų. Tapęs muziejininku, juo liksi iki gyvenimo galo. Tai ne darbas - tai gyvenimo būdas. Čia nuolat sutinki įvairių žmonių, sužinai kažką naujo, pats esi kažkam įdomus, o, svarbiausia, kad gali kažką padaryti dėl ateities. Mes, muziejininkai, esame kaip praeities sargai, svarbu būti teisingais ir fiksuoti visokią informaciją, jos necenzūruoti, neiškreipti praeities vaizdo. Kai kurie nutylėjimai gali būti svarbesni už išsakytus žodžius.

Aš galiu pasakyti konkrečiai, kas yra nuobodžiausia – išrašinėti kartotekos korteles. Čia nėra jokios kūrybos, tik mechaninis darbas. Todėl šis darbas dažnai muziejuose atitenka įvairiems praktikantams. Jau geriau nuo eksponatų dulkes valyti.

- Daug pastangų įdėjote dėl sinagogos išsaugojimo. Papasakokite apie tai plačiau. Kodėl tai jums taip svarbu?

- Negaliu sakyti, kad įdėjau daug pastangų. Tiesiog, kai kurie mano vykdyti projektai buvo susiję su žydų paveldu, o sinagoga to dalis. Vien šis klausimas byloja, jog jau yra susiformavęs stereotipas mane sieti su žydų istorija. Taip, ši tema yra numeris vienas, tačiau kodėl, atsakyti negaliu. Viena žydė iš Pietų Afrikos, kurios giminaičiai buvo kilę iš Švėkšnos, manęs klausė, kodėl aš tai darau, kodėl ją Joninių vakarą vedžioju po Švėkšną, o nevažiuoju sveikinti savo tėčio? Ir į šį klausimą atsakymo jai neturėjau, gal taip turi būti? Yra dalykų, kurių žmonėms negalima leisti pamiršti.

- Esate visuomeniška asmenybė. Papasakokite, ką veikiate dar be darbo muziejuje.

- Be darbo muziejuje kažko įpatingo neveikiu, taigi, peršasi išvada, kad, jeigu ne mano darbas – būčiau pakankamai nuobodi ir niekam neįdomi, nebent savo vyrui. Mėgstu vakarais skaityti. Patinka istorinės knygos, dokumentiniai filmai. Laisvu laiku savanoriauju viename iš Lietuvos žydų bendruomenės projektų „Beigelių krautuvėlė“.

- Koks turėtų būti bendruomenės narys?

- Bendruomenės narys turi būti bendraujantis, priešingu atveju, nieko nebus. Turi būti atviras ir tolerantiškas ir labai svarbu – nesiekiantis naudos sau.

-Tapote Švėkšnos miestelio metų žmogumi. Tikėjotės to? Ką jums tai reiškia?

- Gal nuskambės populistiškai, bet nereiškia nieko. Niekas nuo to nepasikeitė, gal tik kol visi mane pasveikins, užtruks šiek tiek laiko. Ar tikėjausi? Na, buvo keturi nominuotieji, bet kokiu atveju – 25 proc. tikimybė buvo kiekvienam.

- Ką dar norėtumėte pamatyti, padaryti Švėkšnoje?

- Padaryti galima norėti daug ir tai ne vienerių metų norai. Norėčiau pritraukti daugiau įdomių ir autoritetingų žmonių į mūsų bendruomenę, tam, kad jie papasakotų, parodytų, patartų. Tokiu būdu Švėkšnoje jau lankėsi Andrius Tapinas, Vytautas Toleikis, Vitalijus Neugasimovas, Marius Čepulis ir kiti. Kultūrai regionuose turi būti keliama aukštesnė kartelė, priešingu atveju, žmonės nenorės pasilikti provincijoje. Labai teisingai pastebėjo M. Čepulis. Pasak jo, čia vaikai kitokie. Taip, jie kitokie, jie nėra išlepinti.  Taip pat, labai noriu, kad vietiniai gyventojai taptų muziejaus draugais: kartais sena nuotrauka ar dokumentas bus žymiai naudingesnis ir daugiau „kalbantis“, jeigu jis negulės kažkur stalčiuje, o bus atneštas į muziejų. Tokių žmonių, kurie tai suvokia, yra daug ir noriu visiems jiems padėkoti. Muziejus turi savotišką nuolatinių draugų ratą, kurie širdyje irgi yra muziejininkai - tai kunigas Saulius Katkus, Petras Čeliauskas, Vytautas Bliūdžius, Vytautas Marcinkevičius, Rolandas Gustaitis, Domas Žiogas, Jūratė Vaštakienė, Gintaras Oželis,  Liucija Serapinaitė – jie nuolat pildo muziejaus fondus. Tokių žmonių galėčiau išvardinti ir daugiau.

O pamatyti norėčiau, kaip Švėkšnos sinagoga atgyja naujam gyvenimui. Taip būtų išreikšta pagarba sunaikintai Švėkšnos žydų bendruomenei.

- Kokie žmonės tie švėkšniškiai?

- Švėkšniškiai tikrai yra užsispyrę, tikri žemaičiai! Ir kūrybingi.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Artimiausi planai ir toliau dirbti muziejuje ir kol kas nedaryti didelių permainų – išlaikyti dabartinę komforto zoną. Bet yra sakoma: „mes planuojame, o Dievas juokiasi“.

- Ko palinkėsite skaitytojams?

- Branginkite savo artimuosius ir kalbėkitės  apie jums svarbius dalykus dabar, kad netektų vėliau gailėtis, jog nespėjote...

- Ačiū už pokalbį.