Baimė klysti lietuviams diegiama nuo vaikystės

Renginys „Fuckup Nights“ atsirado prieš penkerius metus Meksikoje, susitikus penkiems draugams ir nutarus, kad yra daug renginių, kuriuose pasakojama apie sėkmę, bet nėra tokio, kuriame būtų kalbama vien apie nesėkmes, sako renginio organizatorius Vytautas Ežerskis. Kaip teigia jis, tokie renginiai dabar vyksta maždaug 200 miestų: „Iš Meksikos renginys plito – tapo populiarus Amerikoje, Europoje. Surengėme jį Lietuvoje ir buvome pirmieji Baltijos šalyse. „Fuckup Nights“ vyksta ir Minske, Helsinkyje, Maskvoje ir t. t.“

Pasak V. Ežerskio, nesėkmė visada neša sėkmę. „Mes norime švęsti nesėkmę, nes kiekviena nesėkmė yra šansas. Žmonės, kalbantys mūsų renginiuose, jau praėję nesėkmės etapą. Pirmiesiems renginiams nebuvo lengva rasti kalbėtojų, dar nebuvo aiškus konceptas, tokie renginiai Vilniuje anksčiau nevyko. Reikėjo labai daug aiškinti, kas tai yra ir ką norime pasiekti. Dabar lengviau, jau yra įvykę keturi renginiai ir žmonės supranta, kad pripažinti savo nesėkmę nėra gėda“, – aiškina pašnekovas.

V. Ežerskis tikina, kad Europoje vyrauja baimė pripažinti savo nesėkmes: „Amerikoje kiek drąsiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, subankrutavau – tai nėra didelė tragedija, atsistosiu ant kojų. Europoje kiek kitaip. Aš pats, organizuodamas šiuos renginius, jaučiuosi drąsiau pripažindamas nesėkmes.“

Tolerancija nesėkmei priklauso nuo kartos

Rokas Medonis, dirbantis su pradedančiaisiais verslininkais, tvirtina, kad reikia nusakyti tai, kas laikoma nesėkme. „Aš, kaip verslininkas, nesėkme laikau bankrotą. Nesu to patyręs, bet manau, kad vienas iš verslų gali bankrutuoti. Visgi nematau čia didelės dramos. Versle nuolat patiri kasdienes ar kasmėnesines nesėkmes, bet juk kiekviena nesėkmė turi tris išeitis. Požiūris į nesėkmingą verslininką Lietuvoje, į tą nesėkmės stigmą mane nervina“, – teigia pašnekovas.

Pasak R. Medonio, tolerancija nesėkmei priklauso ir nuo kartos: „Pavyzdžiui, mano tėvų karta, 1990-ųjų verslininkai, manė turintys tik vieną galimybę. Patyrei bankrotą ir viskas – tai jau stigma, priklijuota žymė. Tačiau iš to, ką matau, nesėkmės baimė labai stipri ir tarp jaunų žmonių.“

R. Medonis tvirtina, kad pradedantieji verslininkai yra kita kategorija. „Jiems būdingas kartais pernelyg rizikingas nesėkmės toleravimas. Pradedančiųjų verslininkų esmė – žinoti, kad laimi nebe vienas iš tūkstančio, bet vienas iš 10 tūkst. Svarbiausia nepatirti kūrėjo problemos, o ji psichologinė. Tai absoliutus savęs ir savo produkto įsimylėjimas, nesuvokimas, kad reikės labai staigiai, drastiškai keistis“, – dalijasi žiniomis pašnekovas.

Mato didelę baimę klausti

Karolis Klimka tvirtina savo visuomeninėje veikloje tikrai susiduriantis su žmonių baime klysti: „Manau, kad baimė klysti, ypač šalyse kaip Lietuva, yra galingas socialinis ir politinis veiksnys. Ši baimė įdiegiama į subjektų smegenis nuo pat vaikystės, tai sisteminis efektas, ne tik psichologinis dalykas.“

K. Klimka aiškina, kad ne vienas mąstytojas dabartinę sistemą – neoliberalųjį arba ultraliberalįjį kapitalizmą – yra apibūdinęs kaip bulicido sistemą. „Tai sistema, pagrįsta patyčiomis ir sisteminiu bauginimu. Veikia ir kontekstas, ta sėkmės ideologija, tad baimė klausti atsiranda labai anksti. Tai pastebi dėstytojai Lietuvos aukštosiose mokyklose. Pats galiu paliudyti, kad per paskaitas studentai neklausdavo nieko, išskyrus tai, kada bus egzaminas, kokie testo klausimai“, – teigia visuomenininkas. 

Baimė klausti, anot K. Klimkos, susijusi su baime klysti: „Žmonėms įdiegta nuostata, kad klausdami, reaguodami ar, pavyzdžiui, dalyvaudami proteste, jie gali padaryti nesąmonę, taip būti pasmerkti visuomenės ir valdžios. Šiuo metu prisidėjo galingas veiksnys – žmonės bijo, kad jiems bus užklijuota etiketė. Jų daug klijuojama – vatnikų, Lietuvos priešų ir pan. Prie patyčių prisideda ir socialiniai tinklai, žmonės bijo.“

Jauni žmonės – taip pat suvaržyti

Kaip sako K. Klimka, teisė klysti yra pilietinė teisė. „Visi turime teisę klysti, tai net pareiga. Net tada, kai matome, kad einame prieš daugumą, sulauksime minios spaudimo ar žiniasklaidos patyčių. Tačiau kai matome, kad tai yra teisinga ir turime siekti teisingumo, reikia eiti prieš bangas. Tai pavadinčiau teise klysti“, – tikina pašnekovas,

Pasak K. Klimkos, mūsų pilietinis kraštovaizdis – niūrus: „Yra daug rezignavusių žmonių. Ateina jaunų žmonių, kurie nėra tiek mėtyti, vėtyti ir tiek užguiti. Tačiau mane liūdina ir jaunų žmonių reakcijos, nes atrodo, kad jie nuo mažumės patiria minios spaudimą. Jie taip pat susivaržo, tampa tarsi paralyžiuoti.“

K. Klimka pasakoja, kad legendinis Europos filosofas Walteris Benjaminas kapitalizmo sistemą apibūdino kaip religinį kultą. „Viena vertus, nepripažįstamos jokios alternatyvos, teigiama, kad laisvai rinkai alternatyvų nėra, tai tarsi kultas. Paaiškinama, kad gyvenimas to kulto sąlygomis pagrįstas kaltės ir skolos kompleksu. Mes esame prasiskolinę vieni kitiems, tie skolos santykiai ir varžo. Tai įrodo ir neseniai vykę politikų skandalai“, – tvirtina visuomenininkas.

R. Medonio manymu, žmonių negalima priversti labiau rizikuoti: „Jei jie nori keistis, tai keisis. Kiekvienas individas į kasdienius dalykus gali pradėti žiūrėti paprastai. Mes, lietuviai, linkę koncentruotis į problemą, o ne sprendimą. Tačiau čia veikia kiekvieno žmogaus asmeninės savybės. Pavyzdžiui, mane į priekį varo objektyvus egoizmas.“

K. Klimka tikina, kad kai kuriuos dalykus žmonėms būtų naudinga aiškinti nuo pat mažens. „Visa tai, kas primetama per žiniasklaidą ar socialines medijas, tai, kad egzistuoja kažkokie labai efektyvūs sėkmės receptai ir per naktį galima tapti milijonieriumi – tik mitologija. Nereikia pasiduoti šiam spaudimui“, – teigia pašnekovas.